Iš nesenų “brandaus socializmo” laikų kiekvienas turi savo prisiminimų. Nostalgiškų, skaudžių, absurdiškų, nelygu amžius, anuometinė padėtis ir atlyginimas.
Man bene labiausiai įstrigęs vaizdas, vertas fantasmagoriškų Felinio filmų kadrų. Kai didžiojoje kanceliarijos prekių parduotuvėje šalia Dramos teatro netikėtai “išmesdavo” tualetinio popieriaus, Laisvės alėja paplūsdavo žmonės, nešini nesupakuotomis jo virtinėmis ir pakais, nes deficitas visada užklupdavo netikėtai.
Toje tualetiniu popierium apsikrovusioje minioje galėjai sutikti scenos žvaigždes, skrybėlėtas elegantiškas damas, į paskaitas skubančius dėstytojus. Atrodė, kad mieste prapliupo dizenterijos epidemija...
Deficitu, kurį reikėjo medžioti, buvo paversti kone visi žmogaus kasdienybėje būtini dalykai. Vata ir ligninas. Retesni vaistai, prieinami nomenklatūros lygio pacientui, bet ne paprastam ligoniui. Importiniai drabužiai ir avalynė, kosmetika. Tapetai ir baldai. Socializmui subrendus iki tiek, kad ėmė pūti, paskutiniais jo gyvavimo metais deficitu tapo patalynė, muilas ir skalbimo priemonės, cukrus. Net amžinasis liaudies opiumas - alkoholis ir cigaretės.
Be talono - nė žingsnio
Tuomet populiaraus anekdoto šiandieninis žalias jaunimėlis gal nė nesuprastų. Susitaria susitikti kapitalizmas, socializmas ir komunizmas. Socializmas pavėluoja ir atsiprašinėja: “Stovėjau eilėje prie dešros”. Kapitalizmas teiraujasi: “Kas yra eilė?” Komunizmas: “O kas yra dešra?”
Taikliai tą metą apibūdina aktorius Regimantas Adomaitis savo dienoraštyje (cituojama iš knygos “Mintys scenos paraštėse”, 2002): “Prasidėjo 1970-ieji... Aplink pavargę, susirūpinę, nedraugiški veidai be šypsenų. Jei nenori meluot, sukčiaut, gudraut, esi kvailas, glušas, juokingas, kaltas. Kaltas... šalyje, kur viešpatauja Blatas, kur norint nusi...greit reiks gaut raštišką leidimą, prieš tai apėjus daugybę instancijų. Kaip ši šalis susirūpinus, kad, neduokdie, žmogui nepasidarytų bent kiek geriau. Priglušint žmogų buitim, kad neliktų laiko idėjoms - geriausia priemonė vergijai išlaikyt”.
Eilė, “blatas”, deficitas buvo savaime suprantami socialistinės visuomenės atributai. Ilga kaip šimtmečiai eilė butui gauti ar automobiliui nusipirkti. Kiek trumpesnė - talonui, kuris suteikia teisę įsigyti kilimą, šaldytuvą, baldus.
Atgimimo laikais, 1989 metais, žmonės jau išėjo piketuoti į gatves, protestuodami prieš absurdu virtusį visa ko pirkimą su specialiais talonais, kuriuos dalydavo per butų ūkio tarnybas. Nuo piketo dėl silkių, kurių nebuvo parduotuvėse prieš Kūčias, prasidėjo Vytauto Šustausko kelias į politiką.
Šaldytuvo turinys pasikeitė
Tai pradinukams atrodo, kad jogurtas, bananai, kramtomoji guma, apelsinų sultys Lietuvoje buvo visada, kaip ir sniegas žiemą. Gi jų mamų atmintyje dar gyvas garsas, kaip šaldytuve vibruodami birzgia sunkiai sumedžioti prieššventiniai deficitai - stiklainiai su majonezu, žirneliais, silkių, šprotų, menkių kepenėlių dėžutės. Tai, ko nesuvalgysi per patyliukais švenčiamas Kūčias ir Kalėdas, sulauks Velykų. Viskas surankiota atstovėjus ilgas eiles, retesni skanėstai parsivežti iš komandiruotės Maskvoje. Ten - o stebukle - kitąsyk tiesiog gatvėje gali nusipirkti net bananų, kurių Lietuvoje ir su žiburiu nerasi.
Aktorė Gražina Balandytė yra pasakojusi, kaip tais laikais sykį po premjeros artistai užgriuvo į viengungio režisieriaus namus. “Šaldytuve radau sudžiūvusių lašinių odelių, spintelėje miltų ir pusę svogūno. Iš viso to alkanai kompanijai išviriau sriubą”. Kas tuomet galėjo įsivaizduoti iki išnaktų dirbančias parduotuves ar maisto pristatymą į namus?
Pernai Lietuvoje su vizitu lankęsis Ukrainos prezidentas Leonidas Kučma panoro aplankyti “Akropolio” prekybos centrą sostinėje. Garbiam svečiui pritrenkiantį įspūdį padarė ne tik asortimentas, bet ir tai, kad šviežios žuvys buvo sudėtos ant ledo gabaliukų.
Kai mums atsivėrė kelias į Vakarų Europą, nuo ko apstulbdavome labiausiai? Nuo tenykščių parduotuvių, prekių įvairovės ir gausos. Tik iš grožinės literatūros pažįstami vaisiai, daržovės, egzotiški produktai dabar pasiekė ir mūsų stalą. Kad ir kokia plona būtų piniginė, bent iš smalsumo paragavome kivių, avokadų, nes bananai - jau banali kasdienybė.
Žodis statistikai
Dabar Lietuvoje yra penkiolika bendrovių, importuojančių jūros gėrybes (krabus, krevetes, kalmarus, midijas, aštuonkojus ir kt.). Dar neseniai jos mums buvo pažįstamos tik iš kulinarijos knygų. Vytauto Didžiojo universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto studentai, vadovaujami docentės Ninos Klebanskajos, atlikdami šių produktų rinkodaros tyrimus, apklausė kauniečius Laisvės alėjoje. Daugiau nei 91 proc. apklaustųjų sakėsi ragavę jūros gėrybių - restorane, svečiuose, namuose, kelionėje.
Kauno medicinos universiteto docentės Janinos Petkevičienės atliekami tyrimai liudija, kad per pastarąjį dešimtmetį žmonės vartoja daugiau augalinio aliejaus, vaisių ir daržovių. Nuo 1996 metų du kartus padidėjo žmonių, bent tris kartus per savaitę valgančių šviežių daržovių. Mokslininkės pastebėjimu, gerokai prasiplėtusi ir būtinų produktų asortimento sąvoka. Apklausiant respondentus, dėl kokių priežasčių pasikeitė jų mityba, aiškindami, kad trūksta pinigų maistui, žmonės nurodo ne pagrindinius produktus, o, tarkim, apelsinus arba šokoladą.
Tyrimai byloja, kad mažėja suvalgomo maisto kiekiai. Statistikos departamento duomenimis, 1990 metais vienas gyventojas per metus suvalgydavo vidutiniškai 90 kilogramų mėsos ir jos produktų, 2001-aisiais - 44, pieno produktų atitinkamai - 479 ir 281. Daržovių (neįskaitant bulvių) suvartojimas šoktelėjo nuo 79 iki 86, vaisių ir uogų nuo 34 iki 62 kilogramų.
Skirtingi meniu
Produktų pasiūla mes jau pasivijome Vakarų Europą. Galime pasirinkti, ko širdis geidžia. Daugelis šeimininkių pamiršo, ką reiškia plušėti virtuvėje laukiant svečių. Visas vaišes gali susipirkti parduotuvėje ar užsisakyti į namus. Gatavus patiekalus pašildyti mikrobangų krosnelėje, kuri irgi jau ne retenybė mūsų buityje. Kaip ir naujoviškos viryklės, griliai, lauko kepsninės.
Prekių gausa mus kasdien vis labiau atakuoja. Jau darosi problema - ką išsirinkti iš daugybės pasiūlymų. Žinoma, jeigu turi pakankamai pinigų. Maisto produktų kainų ir darbo užmokesčio santykiu mes Europai dar toli gražu neprilygstame.
Todėl, nors šaldytuvo turinys Lietuvoje nuo 1990 metų fantastiškai pasikeitė, negalima nematyti, kad jų savininkų diferenciacija irgi tapo labai ryški. “Ardo” ar “Elektrolux” šaldytuvuose glaudžiasi lašiša, brangūs prancūziški sūriai, aukščiausios kokybės mėsos gaminiai. Senutėse medinėse “Snaigėse”, “Ziluose” ar tiesiog vėsių butų tarpulangėse - liesa varškė, kefyras, pigi virta dešra.
