Matydama, kaip auga jos populiarumas ir žmonių noras matyti ją prezidento poste, D. Grybauskaitė visus šiuos metus turėjo progų pareikšti „ne“ ir nebekurstyti lūkesčių. Tačiau per visą tą laiką iš komisarės „ne“ neišgirdome.
Iki prezidento rinkimų lieka tik penki mėnesiai. Jei „ne“ būtų pasakyta dabar, tai reikštų, jog daugybė žmonių Lietuvoje rinkimų išvakarėse atsidurtų, kaip sakoma, „durniaus vietoje“. Ir taip būtų pamintas visuomenės interesas: kone pusė ketinančiųjų balsuoti paskutinę akimirką liktų be kandidato.
Ar sąžininga, jei viešas asmuo, turintis 45 nuošimčių rinkėjų paramą ir mėnesių mėnesius neatsisakantis būti traktuojamas kaip būsimas kandidatas, ima ir taria „ne“, kai visuomenės nuomonė, lemsianti rinkimų rezultatus, jau iš esmės suformuota? Liaudiškai tariant, toks poelgis reikštų viena: „visus išdūrė“.
Sunku patikėti, kad sveiko proto ir viešo asmens patirties nestokojančiai komisarei šioje situacijoje pritrūktų atsakomybės. Juk ne kuriai nors partijai, interesų grupei ar karo padėtį viešojoje erdvėje įvedusiems „valstybininkams“ ir „patriotams“ reikia, kad ji kandidatuotų. Teigiamo D. Grybauskaitės apsisprendimo nori Lietuvos žmonės.
Bet ir tai dar ne viskas. Atsisakydama kandidatuoti, D. Grybauskaitė savo rankomis tiestų kelią į pergalę A. Valinskui, daugiau nei dvigubai populiarumu lenkiančiam artimiausią konkurentę Viliją Blinkevičiūtę. Sunku patikėti, kad prieš A. Valinską galėtų laimėti populiarumu nuo jo daugiau nei trigubai atsiliekantis Gitanas Nausėda arba keturiolika kartų atsiliekantis Vygaudas Ušackas.
Jei turėsime politikos parodiją – A. Valinską ir V. Blinkevičiūtę – antrajame prezidento rinkimų ture, tai „ačiū“ už šią fantasmagoriją pirmiausia turėsime pasakyti D. Grybauskaitei. Politinis nedalyvavimas laikytinas nedalyvavimui tik tuo atveju, jei alternatyva per daug nekeičia rezultato. Šiuo atveju realiausia alternatyva D. Grybauskaitei būtų A. Valinskas, tad jos nedalyvavimas keistų padėtį iš esmės. D. Grybauskaitės atsisakymas kandidatuoti piltų vandenį ant A. Valinsko malūno.
Kas šiandien yra didžiausi D. Grybauskaitės oponentai? Tai arba neblogai užsikonspiravę (vis pakritikuoja saviškį) A. Valinsko rėmėjai, daugiausia atrandami vadinamųjų „valstybininkų“ stovykloje, arba „patriotų“ stovyklos davatkos. Vieni puikiai žino, ką daro, ir žaidžia politinius žaidimus. Kiti yra politiniai ir intelektiniai nesubrendėliai, bet kažkodėl jaučiasi turį teisę moralizuoti.
Su „valstybininkais“, kaip sakoma, viskas aišku. Tačiau ne ką mažesnę problemą kelia davatkos. Jos politikoje lyg ir nedalyvauja, bet brukte bruka į politiką tai, ką sugeba iššniukštinėti, nugirsti ir išsinešti iš privačių gyvenimų. Dažniausiai – gandus, apkalbas, ne savo reikalus ir netiesą. Bet politikos batalijose tai veikia, ir jos tai žino.
Partijos ir politikai šiandien neretai susilaukia lobistinio spaudimo iš Lietuvos Katalikų Bažnyčios (LKB) atstovų. Tiek provincijoje, tiek Seime. Kitaip nei civilizuotose Europos valstybėse, LKB kišasi į politiką: įstatymų priėmimą, partijų veiklą, politikų atranką.
Neseniai vienas Seimo narys sakė susilaukęs įspėjimų net iš trijų kunigų, kad jo partija nedrįstų paremti prezidento rinkimuose D. Grybauskaitės. Tai grynai politinis reikalavimas, nors LKB nėra politinė institucija, o Bažnyčia atskirta nuo valstybės. Kaip turėtume tai suprasti? Kaip pokštą?
Anokie čia pokštai. Antai visas aršių bažnytininkių būrys dalyvavo rengiant Seime kontraversiškus, visuomenę moraliai auklėti pretenduojančius teisės aktus. Ir tiesiogiai, ir per savo moralizuoti pamėgusių aktyvisčių veiklą LKB peržengė nesikišimo į politiką ribas tiek, kad ją jau tenka laikyti politinio gyvenimo dalyve. O įsitraukusiems į politiką galios politinio žaidimo taisyklės. Net jei jiems dėl to sopės ir bus be galo nemalonu.
Bet grįžkime prie prezidento rinkimų. „Valstybininkai“ ir jų žiniasklaida perša mintį: vaje, kaip čia bus, jei prezidento rinkimuose dalyvaus specialistė-ekonomistė, o ne politikė? Palaukit, palaukit. Algirdas Brazauskas buvo inžinierius hidrotechnikas, vėliau – ekonomikos mokslų daktaras. Valdas Adamkus – gamtosaugininkas. Tai iš kur čia dabar pretenzijos D. Grybauskaitei?
Visuomenė apie viešą asmenį sprendžia iš jo savybių. Apie D. Grybauskaitę yra ką spręsti: ES komisarė, gerai išmananti savo sritį, gerai įvertinta europiečių; nebijanti tarti griežto kritinio žodžio „socialdemokratinei“ vyriausybei, sugebėjusiai nustekenti Lietuvą ekonomikos pakilimo laiku. Esmė: gerai vertinama ES, nebijanti drąsiai reikštis Lietuvoje, vadinasi – turinti politinį stuburą.
Tai jau yra šis tas. Vien dėl to, kas įvardyta (nors tikram politikui to, žinoma, negana), D. Grybauskaitės jau neišeina laikyti apolitiška asmenybe. Maža to, jos priešininkai, lygindami D. Grybauskaitę su ankstesnių ar potencialių prezidentų ir Seimo pirmininkų karjeros pradžia, patys sau prieštarautų. V. Adamkus nėra politiškesnis prezidentas už D. Grybauskaitę. Ką ir kalbėti apie A. Valinską.
A.Valinskas nėra blogesnis už kitus dėl savo profesijos, rasės, religinių įsitikinimų, seksualinės orientacijos ar kitų panašių dalykų. Jei net yra, tai mes to nežinome. Tenka minėti visa tai, nes jau pernelyg dažnai užduodamas grynai propagandinis kvailas klausimas: „Nejau A. Valinskas kuo nors už kitus blogesnis?“
Jis tam tikru atžvilgiu galbūt „ne blogesnis“ tarp kitų kandidatų tol, kol oficialiai nepretenduoja į Lietuvos Respublikos prezidento postą. Jei pretenduos, tai bus iš tiesų blogesnis. Ne kaip žmogus (čia būtų šiek tiek kiti vertinimo kriterijai), o kaip politikas. Nes kaip politikas A. Valinskas yra absoliutus nulis.
Gintaras Aleknonis yra teisingai atkreipęs dėmesį, kad negalime jokio politiko „iš anksto nuteisti“ dėl jo specialybės, profesijos. Politikas neprivalo būti teisininku, politologu, ekonomistu. Galiausiai tevaldo valstybę virėjos, jei tik turi tam noro, gabumų ir ūpo. Demokratijos nerūšiuoja žmonių pagal profesijų politiškumą, pilietiškumą ir demokratiškumą.
Tačiau A. Valinsko problema yra anaiptol ne ta, kad į politiką jis atėjo iš pramogų, TV šou pasaulio. Jo problema yra ta, kad jis ir jo partija yra politikos parazitai. Jie gyveno iš politikos ją smukdydami, viešai niekindami, šaipydamiesi iš jos, bet kartu ir ja misdami. O galiausiai patys nusprendė tapti jos dalimi.
Esminis skirtumas tarp A. Valinsko ir jo konkurentų tas, kad, kitaip nei kiti kandidatai į prezidentus, A. Valinskas kol kas niekuo nepasireiškė šalies politiniame gyvenime. Net Viktoras Uspaskichas, džiugiai aiškinęs prieš 4 metus, kad tarp jo partijos kandidatų į Europos Parlamentą nėra nė vieno politiko, yra arčiau politikos nei A. Valinskas.
A.Valinskas nenusipelno politiko vardo ne dėl savo pramoginės televizinės praeities bei profesijos. Ir net ne dėl to, kad sąmoningai nutrynė ribą tarp agoros ir cirko. Nemažai veikėjų naudojosi cirko priemonėmis, siekdami politinių rezultatų. Savo ruožtu A. Valinskas elgiasi atvirkščiai: naudojasi politika kaip priemone cirko reginiams kurti.
Ir Vytautas Šustauskas, ir Viktoras Uspaskichas įnešė į politiką nemažai šou, pramogų elementų, o A. Valinskas pripildė politikos elementais nuosavą cirką. Lietuva virto A. Valinsko pramogų šou dalyve. Net Darbo partija turi struktūrą, apčiuopiamą politinį kūną bei šiokį tokį politinį veidą. O A. Valinsko partija, kaip ir jo tekstų politinis turinys, tėra vienkartinio naudojimo butaforija – vienasmenio reginio dekoracijos.
Ar šis reginys nusipelno aplodismentų? Galbūt. Tačiau per prezidento rinkimus tie aplodismentai virs rinkėjų balsais. Ir jei neatsiras svaresnės alternatyvos, cirko arena persikels į Daukanto aikštę.
