Laba diena,
Turiu didelę problemą. Man septyniolika metų. Nuo pat mažų savo gyvenimo dienų buvau labai jautrus vaikas. Į kiekvieną man pasakytą pastabą reaguodavau labai jautriai. Vaikų darželį prisimenu kaip didžiausią košmarą, labai nemėgdavau į jį eiti, o kartais tiesiog įsikabindavau tėčiui į koją, kad nepaliktų manęs ten. Su vaikais - darželinukais buvo labai sunku bendrauti. Tiesą pasakius, mano tėvai labai baiminosi leisti mane į mokyklą, nes bijojo, kad galiu nepritapti. Bet patekau į gerą klasę ir pas gerą auklėtoją. Pritapau.
Ir po kokių poros metų, kai jau pradėjau geriau suvokti save, pastebėjau, kad kai mane pakviečia prie lentos atsakinėti, ar šiaip reikia atlikti kokius darbus, reikalaujančius šiek tiek atsakingumo, man virpa rankos. Mano tėvai irgi į tai sureagavo, nes buvau nuvesta pas terapeutę, tačiau ji ramino mano tėvus, kad visa tai dėl mano padidėjusio jautrumo.
Dar po metų mane tėtis privertė eiti į muzikos mokyklą, o ten mano problema tik dar labiau paaštrėjo. Kiekvienas atsiskaitymas virsdavo baisiausiu košmaru. Negalėdavau visiškai pagroti, delnai prakaituodavo ir slysdavo nuo klavišų, o dar tas rankų drebėjimas…Visi mano draugai jau pripratę prie to mano virpėjimo ir priima mane tokią, kokia esu, bet aš pati jaučiuosi kaip nepilnavertė asmenybė. O pastaruosius pora metų man pasidarė visai blogai. Dažnai net negaliu įsidėti cukraus į puodelį...Ir tai yra labai siaubinga.
Bandžiau prašyti tėvų pagalbos, kad patartų kur kreiptis, bet mama vis kartoja, kad turiu suimti save į rankas ir nedrebėsiu. Bet jokios savitaigos man nepadeda, o gal aš tiesiog nesugebu sau įsiteigti būti stipriai? Tėvai gūžčioja pečiais ir nieko nedaro. Tiesa, bandžiau gerti valerijonus, bet jie man visiškai nepadeda. Bijau, kad man dar labiau nepablogėtų. Jau pati nebejaučiu kada drebu.
Kartą skaičiau knygą ir prie manęs priėjo susirūpinęs pažįstamas, mat mano rankos labai drebėjo, tad jam iškilo klausimas, kas man nutiko. Nusibodo visiems sakyti, kodėl man taip yra, todėl pabandžiau viską paversti juokais, bet man tai visiškai nejuokinga. Negaliu gyventi pilnaverčio gyvenimo. Negaliu dalyvauti jokiuose renginiuose, nes nenoriu, kad visi eilinį kartą mane lydėtų pilnais užuojautos žvilgsniais. Yra galimybė dalyvauti sporto varžybose ir ten pasiekti neblogų rezultatų, bet esu priversta atsisakyti, nes varžybose galvosiu ne apie pergalę, ar kaip kažką teisingai atlikti, o apie savo drebėjimą, kuris didės kiekvieną akimirką…
Negaliu eiti į kavines, nes tiesiog sunku paimti puodelį kavos su lėkštute. Vaikinų kvietimų į pasimatymus irgi bandau išvengti, nes perdaug akivaizdžiai pasimatymų metu jaudinuosi. Esu iš tų žmonių, kurie visada siekia tikslo ir niekada nenuleidžia rankų, tad ir su tuo noriu kovoti, bet niekas man nepadeda. Gal Jūs galėtumėte patarti ką man daryti? Į ką kreiptis prašyti pagalbos?
Iš anksto labai ačiū!
Ninita.
Atsakymas
Gerbiama Ninita,
Psichoterapinėje praktikoje neretai pasitaiko žmonės su rankų drebėjimu. Kai kuriems iš jų tikrai padeda psichoterapija. Todėl jūs galite kreiptis į valdišką ar privačią psichoterapinę įstaigą.
Iki.
Olegas
