Mano anyta – labai keistas žmogus. Jai kažkas netvarkoj su nervais, tačiau uošvių šeimoje apie tai nekalbama. Mano vyras nežino, kas jai yra, o kai paklausiu uošvio, jis teatsako, kad viskas gerai, kad daktarai jokios ligos neranda. Kurį laiką ji lankėsi pas psichiatrą. Vieną kartą ją pačią pavyko išklausti, tai ji pasakė, kad jai lyg ir diagnozavo šizofreniją, tačiau uošvis po kiek laiko paklaustas apie tai ėmė aiškinti, kad viena gydytoja tai diagnozavo, kita – paneigė. Žodžiu, niekas nepaaiškėjo, bent jau man.
Kad ji keistas žmogus, tą pastebi visi. Užsidariusi, jei apie ką kalba, tai nuolat tik apie sveikatą – arba pergyvena dėl savo, arba dėl savo tėvų sveikatos (o jie juk senukai, tad vieno aukštas spaudimas, kito raumenų skausmai – pagrindinis jos rūpestis). Kalba nuolat dejuojančiu balsu, pamiršta, ką pasakiusi ir ištisai kartojasi. O juk dar nėra sena – vos perkopė 50. Kartais jai užeina tiesiog nevaldomi juoko priepuoliai, nors niekas nesupranta, iš ko ji taip kvatojasi.
Vieną vienintelį kartą teko pas juos nakvoti, tai užteko man keletą kartų nepaklausyti jos nuomonės dėl smulkmenų, ir ji užsipuolė mane, kokia aš bloga motina savo vaikui (vien dėl to, kad aš pasakiau, kad 1,5 metų dukrelė jau geriau miegos su mumis vienoje lovoje, nei ant dviejų sustumtų fotelių, iš kurių gali iškristi). Atrodytų įprastas marčios ir anytos konfliktas, tačiau... kitą rytą ji ničnieko neprisiminė. Žodžiu, žmogui tikrai ne visi namie.
Tačiau nežiūrint to, uošviai nuolat prašo, kad paliktume jiems pasaugoti savo dukrelę, ją tikrai labai myli. Kadangi buvau laikinai įsidarbinusi, kurį laiką tikrai palikdavau mažylę anytai – vyras įkalbėjo. Sutardavo jos, atrodo, visai neblogai. Bet aš vis negaliu nurimti, žinau, kad anyta – nestabilios psichikos ir man baisu su ja palikti mažą vaiką. Tuo tarpu kai prisireikia kur išeiti, vyras iškart pasiūlo, kad vaiką prižiūrėtų jo mama. O aš negaliu realiai įvardyti, kas ne taip – kai keletą kartų ji anūkę prižiūrėjo, viskas buvo tvarkoje...
Kita vertus, nesu aš pati kokia paranojikė – be problemų prisireikus palieku pagloboti mažylę vyro tetai, savo tėvams (deja, visi šie žmonės gyvena kitame mieste), tuo tarpu jei tik reikia palikti anytai, skambinu uošviui į darbą ir prašau, kad kaip tik galėdamas greičiau grįžtų namo – man ramiau, jei ten būtų dar bent vienas suaugęs žmogus.
Matau, kad toks mano nepasitikėjimas labai skaudina mano vyrą. Bet ką man daryti? Paradoksalu, bet aš tikrai ramiau palikčiau dukrelę pasamdytai auklei, nei mylinčiai močiutei... Ar tai normalu?
Atsakymas
Sveiki.
Manau, kad jums negali būti ramu palikti dukrą anytai, kurią laikote psichiškai nesveika. Jūs įsivaizduojate kažką baisaus ir jus tai neramina. Galbūt jūsų fantazijos jums pačiai labai miglotos ir jūs galite pasakyti tik tiek, kad anyta gali ką nors pražiopsoti ar padaryti kažką bloga. Nesvarbu, ar tai tiesa, bet jūs atsakote už vaiką labiau, nei uošviai. Todėl manau, kad jūs turite visišką teisę palikti vaiką auklei ar tetai.
Iki.
Olegas
