Regis, prieš ir po rinkimų vykusios diskusijos turėjo padėti išsiaiškinti bent jau kodėl tokių įtarimų kyla. Tiesa, skaičiuota, kiek kartų per dieną R.Pakso ir V.Adamkaus veidas pasirodydavo televizoriaus ekranuose. Lyg ir prieita išvados, jog net keletą kartų daugiau matėsi rinkimų laimėtojas, nors ši kiekybinė persvara reklamoje neatsispindi finansinėje rinkimų ataskaitoje. Kita pusė teigia, kad V.Adamkui buvo palanki dauguma žiniasklaidos, o šiais laikais Lietuvoje palankumą pelnyti vien vertybėmis bei idėjomis beveik neįmanoma. Ypač per rinkimus.
Praėjo mėnuo, o porinkiminės aistros vis nerimsta. Ir pastangų eliminuoti tas problemas, kurios, anot politikų, teisininkų ar kitų specialistų, ir sąlygoja tuos įtarimus, jog politikai pasinaudojo niekur nedeklaruotais pinigais, kol kas nesimato. Buvo išsiųsti klausimai Valstybės saugumo departamentui, šiek tiek pakalbėta per diskusines laidas, vieni kitus politikai paskatino, kad štai, susėsim, pažiūrėsim, ką galima būtų padaryti. Ir tiek, nors Seimo rinkimai artėja…
Kalba eina ne apie tai, kas kokią rinkimų strategiją pasirinko. Šiuo atveju didžiausia problema ta, kad taip ir liko neaišku, kokiais pinigais R.Paksas ir jo komanda finansavo pasirinktą strategiją bei kodėl V.Adamkaus štabas rizikavo likti skolingas daugiau nei vieną milijoną litų, net jei tai ir būtų lėmę pergalę.
Tačiau jeigu būtų taip lengva ir politiškai neskausminga keisti esamą padėtį, kuri, sakykime, ir nulėmė šių rinkimų rezultatus, tai ji būtų pakeista dar po praėjusių Seimo rinkimų.
Socialliberalai ir liberalai, šventę pergalę 2000 m. rinkimų maratone, pirmieji panaudojo iki tol nenaudotus “lošimo” rinkimuose būdus. Ne taip, kaip tai padarė R.Paksas, bet bandymų buvo. Vadinamojo populizmo – nepamatuotų pažadų, bent sociologas Vladas Gaidys mano, apskritai buvo net daugiau nei per šiuos rinkimus, o rinkimams išleistų pinigų kilmė iki šiol Lietuvai atsirūgsta, nors niekas jų taip iki galo ir neišsiaiškino. O jei ir susiejo, kad štai, žiūrėkit, ne už gražias akis Viktoras Uspaskichas dar vis vadovauja Seimo komitetui, tai jokio efekto tai nedavė. Lygiai kaip ir tai, jog “Lietuvos dujų” privatizavimo scenarijų pagal savo poreikius kūrė socialliberalų rėmėjai.
Tačiau kai rinkimų finansavimą reglamentuojančiuose įstatymuose vyrauja chaosas, o žiniasklaidoje pasirodančios politinės tiesioginės ir paslėptos reklamos niekas neskaičiuoja, nefiksuoja ir net nesidomi, yra santykinai naudinga visiems veikiantiems politikams. Ir kitai suinteresuotai pusei. T.y. žiniasklaidai.
Reikėtų keisti rinkimų kampanijų finansavimą reglamentuojančius įstatymus. Pataisas siūlyti galima ir dabar, tačiau kad jos būtų priimtos, reikia ieškoti pataisoms pritariančiųjų. Nesulaukus paramos iš žiniasklaidos, o taip pat ir iš visuomenės, minėtų įstatymų pataisyti tikrai nepavyks. O jei kokios nors pataisos ir bus priimtos, tačiau jų nebus pakankamai, jos gali neduoti laukiamo efekto.
Kitas dalykas tas, jog paramos iš žiniasklaidos politikai šiuo klausimu gali ir nesulaukti. Net labai daug rinkimų kampanijų lėšų, ir legalių, ir nelegalių, t.y. tokių, kurios nebuvo pirmiausiai pervestos į specialiąsias sąskaitas, nusėdo žiniasklaidos biudžetuose. Skaidrumo šių dviejų subjektų - politiko ir žiniasklaidos – santykiuose per beveik visus iki šiol vykusius rinkimus nebuvo.
Tačiau jei politikai nori keisti esamą padėtį, pirmausiai turi ieškoti būdų, kaip per rinkimus apriboti politikų reklamavimąsi, kaip nors bandyti jį skaičiuoti ir kitaip skaidrinti. Akivaizdu, jog žiniasklaidai tai jau nėra naudinga, nes jai tikrai nesvarbu, kas moka už reklamą ir kokią. Tegul moka nors už tai, kad dešimt sekundžių ekrane palaikytų vieno kurio nors politiko veidelį…
Bet kuris politikas, pasiūlęs ką nors, kas nėra naudinga žiniasklaidai, na, kad ir vienam kuriam nors iš “banginių”, ir neturintis rimto politinio užnugario, nieko nepakeis. Nebent norėtų, kad jo būti nebūti darbai būtų taip sudėlioti, jog beliks tik ieškotis kokios nors nematomo darbelio.
Galima būtų apeliuoti į žiniasklaidos sąmoningumą ir savikontrolę. Tačiau ir tokiu atveju turėtų būti motyvacija, kodėl nebesinaudoti iki šiol tokiu patogiu ir gana lengvu pasipinigavimo iš politikos būdu. Sakykime, tai galėtų būti baimė, kad darant kažką nelabai teisėto, nereikės ilgai laukti atsakomybės už tai, kas padaryta. Bet kai “Lietuvos rytas” savo laiku vienas pats nutildė Generalinę prokuratūrą, o šiomis dienomis ne be “Respublikos” pagalbos buvo parodytas Valstybės saugumo departamento bejėgiškumas ir nekompetencija, baimintis, kad koks nors teisėsaugininkas vieną dieną apsilankys kurios nors televizijos ar dienraščio buhalterijoje, Lietuvoje nebėra pagrindo.
