"Manyčiau, būklė tokia, kad net kritinė masė jau yra pažeista. Jeigu nesusigriebsime tuojau pat, net nebebus ką atstatinėti", - LŽ prognozavo R.Šerpytytė.
Plintantis debilumas
Jos pastebėjimu, vienas svarbiausių humanitarinės kultūros nuosmukio simptomų yra manyti, kad humanitariniai mokslai yra pačių humanitarų reikalas. "Didieji finansai tenka energetikai, gamtos mokslams, medicinai - to reikia ir niekas to neginčija. Humanitarams - jei anksčiau užtekdavo tik pieštuko ir popieriaus - šiandien dar duoda kompiuterį, ir jie turi tuo pasitenkinti", - pasakojo R.Šerpytytė.
Filosofės manymu, humanitarinių mokslų prestižas yra nedovanotinai sumenkintas. "Kuo humanitarų knygos sudėtingesnės, tuo jos atrodo nereikalingesnės. Šiandien daug kas net nebemoka kalbėti lietuviškai. Yra dar rimtesnių simptomų, bet jie - tarsi nepastebimi", - teigė R.Šerpytytė.
Anot jos, baisiausias kultūrinio nuosmukio požymis yra nebesugebėjimas mąstyti. "Matau besiformuojant elementarią mąstymo kultūros stoką, kurią netgi pavadinčiau plintančiu debilumu", - įsitikinusi profesorė.
Išblukę mokslo standartai
Ji pateikia pavyzdį iš savo šios vasaros atostogų, kai keliaujant po Ispaniją teko klausytis lietuvės gidės. "Agentūros priima žmones, kurie gali susikalbėti tos šalies kalba ir tarsi turi elementarių žinių. Regis, tie žmonės tokius reikalavimus atitinka. Bet po šiuo profesinio pasirengimo sluoksniu lengva pastebėti elementarų buitinį kvailumą, kuris normalius žmonės, įsigijusius kelialapius ir nuvykusius į tą šalį, tiesiog veda iš proto," - kalbėjo R.Šerpytytė.
Tuomet ji pradeda galvoti, kas tie žmonės, išvažiavę iš Lietuvos dirbti į užsienį. "Juk tai buvę mūsų studentai, kurie dabar jau prakutę ir gauna neblogus pinigus - ir turbūt didesnius nei mūsų mokytojai", - stebėjosi pašnekovė. Tokie žmonės, anot jos, nėra išsiugdę paprasčiausios bendravimo kultūros.
"Jeigu būtų normali, į humanitarinius dalykus orientuota visuomenė, tokio mentaliteto žmonės tiesiog nebaigtų universiteto. Jie nesugebėtų savo mąstymu atitikti reikalavimų. Vadinasi, mokslo standartai yra visiškai "išplaukę", o mūsų universitetai dar nėra tikri universitetai", - garsiai mąstė filosofė.
Bet R.Šerpytytei dar didesnę nuostabą kelia ne kvailumo nenuslepianti mergina, išvykusi uždarbiauti į Ispaniją, o tokį pat mąstymą demonstruojantys kalbėtojai viešojoje erdvėje ir tribūnose. "Kai analogiškus sakinius girdi iš aukštų tribūnų - ir ne tik iš Seimo, ministerijų, bet ir paties universiteto, tai jau išvis bėda. Neturime vidinio veidrodžio, kuris parodytų mūsų humanitarinį skurdą", - pasakė profesorė.
Kokia galėtų būti išeitis iš šios mąstymo tamsybės? Pašnekovė mano, kad čia jau reikia mažo stebuklo. "Pirmiausia norėtųsi į tai bent atkreipti dėmesį ir įvardyti. Šiandien mes dar galime nežinoti, ką daryti, bet turime suvokti, kur tos problemos egzistuoja. Tuomet atsiras būdų, galimybių ir žmonių joms spręsti. Kuo daugiau pavojaus, tuo daugiau turėtų rastis tų, kurie gelbsti", - vylėsi R.Šerpytytė.
Puokštė beprasmybių
Profesorės manymu, prie mokslo sveikatos neprisideda ir esama priėmimo į universitetus tvarka, kai jauni žmonės išbarsto savo pasirinkimą surašydami iškart 20 pageidavimų į įvairiausias specialybes ir pakliūdami ten, kur pasiseka.
"Argi taip pasirenkama profesija? Pagal danų filosofą Soreną Kierkegaardą, rinkdamasis tu renkiesi save ir tuomet įgyji priedermę būti atsakingas. Štai toje pačioje Danijoje į savo profesijos, pašaukimo ir galbūt netgi savo likimo numatymą žiūrima be galo rimtai. O pas mus pasirinkimas primena loteriją, nes už tave pasirenka kompiuteris", - teigė filosofė.
Anot R.Šerpytytės, patys universitetai yra virtę tiesiog dirvos purentojais darbo rinkai. "Universitetai studentus orientuoja į darbą. Visose universitetų tarybose jau turbūt greit sėdės daugiau socialinių partnerių, darbdavių atstovų, užsakovų nei pačių dėstytojų. Greit pradėjęs dirbti studentas tarsi susitvarko su pinigais, projektuoja savo ateitį, tačiauu nei kas jis yra, nei ką jis išmoks, dar niekam nežinoma", - mano ji.
Galiausiai R.Šerpytytė dar prisiminė netrukus į darbą grįšiančių mokytojų streikus. Ji mano, kad iš dalies patenkinus jų reikalavimus visa švietimo sistema neką tegavo. "Negalima tvarkyti vienos srities neturint galvoje visų kitų. Reikia žiūrėti plačiai. Demokratija jokiu būdu negali funkcionuoti, kai kažkam garsiau pašūkavus jo gerklė užkišama, numetant kaulą", - teigė filosofė.
