Tik mano draugei liūdna – jos mylimas vaikinas liko Lietuvoje. Toli, už šimtų kilometrų. Ir nėra nei mobilių telefonų, nei interneto – jokių galimybių sušvelninti išsiskyrimo ilgesį. Tačiau meilė – stiprus variklis.
Draugės mylimasis pasikvietė du savo draugus ir jie, prieš pat mums išvykstant namo, atvažiavo jos aplankyti. Atvykusioje trijulėje buvo JIS. Gražus, juodaplaukis, rudaakis. Matytas man ir anksčiau. Žinojau vardą, ką veikia. Vis pagalvodavau – puikus vaikinas.
Kartais svajonėse mes būdavome kartu. Bet tik svajonėse, nes niekuomet negalvojau, kad galėčiau būti jam įdomi. Juk aš paprasta. Ir tikrai jo neverta.
Tačiau, kai susitikome ten, toli nuo namų, supratome, kad Amūro strėlės sužeidė abiejų širdis. Stipriai ir ilgam. Atėjo meilės pilnos dienos. Mokyklinė meilė.. Pirmasis susikabinimas už rankų. Bučinys. Vakarai, kai žiauriai nesinorėjo skirtis. Lietus, saulė sniegas – argi tai svarbu? Juk mes kartu. Mums beprotiškai gera. Ar taip būna? Ar mokyklinės meilės nesibaigia dar nebaigus mokyklos? Būna.
Nuo tada prabėgo nei daug, nei mažai – 26 metai. Gyvenimas keitėsi kaip kaleidoskopas, kupinas naujų patyrimų. Prabėgę metai padovanojo mums be galo daug gerų akimirkų. Meilė - du nuostabius vaikus. Visur ir visada kartu. Iš pradžių – dviese, vėliau – keturiese. Niekuomet net nekilo minčių, kad norėtume pailsėti vienas nuo kito.
Vasara. Dabar. Mes – dar jauni. Vaikai - beveik suaugę. Ir pirmos atostogos po begalės metų pertraukos, kai vėl važiuojame ilsėtis tik dviese. Aš net nežinau, ar dar mokėsime būti tik dviese? Ištisas dvi savaites.
Jūra. Saulė. Karštis ir pilna atsipalaidavusių poilsiautojų. Kitiems mes atrodome tik subrendusių žmonių pora. O patys sau – išdykę jauni įsimylėjėliai. Susikibę už rankučių. Besibučiuojantys gatvėje. Mums gera - net nesitiki.
Tiesiog suprantame, kad nei meilė, nei aistra neblėsta. Kad buvimas kartu – yra didžiausia dovana, kurios galime tikėtis iš gyvenimo. Aš noriu juoktis ir dainuoti. Noriu šėlti. Nes esu laiminga. Esu įsimylėjusi. Tą patį kalba ir mano mylimo žmogaus akys. Man jis toks gražus. Toks artimas. Toks savas.
Dvi mūsų gyvenimo vasaros. Aš net nežinau, kuri panašesnė į tikrą romaną – ta, seniai prabėgusi, padovanojusi pradžią ir viską, ką turime šiandien? Ar ši, dar kartą leidusi suprasti, koks stebuklas būti kartu? O gal romanas – visas mūsų gyvenimas?
Mūsų vasaros. Tikrai ne paskutinės. Aš tai žinau. Aš myliu Tave. Ačiū Tau.
Žmona
Atsiųskite savo meilės istoriją konkursui ir laimėkite šaunių prizų.
