Egipte imta kurti kosmetikos indelius. Akis dažė anglimi, kuri saugojo nuo infekcijų ir saulės spindulių poveikio. Dažėsi ir vyrai, ir moterys. Egipto kosmetika buvo brangi, nes pigmentams naudojo sutrintus brangiuosius akmenis: lazuritą, nefritą. Tokie dažai buvo šiurkštūs.
Na, o žodį "kosmetika" (gr.cosmeo - "puošiu") sugalvojo graikai. Graikai ir romėnai mėgo natūralią, ekologišką kosmetiką: aliejumi skiedė geltoną prieskonį šafraną. Gydytojai sveikatingumo traktatuose aprašydavo ir grožio receptus. Minėjo mirą, kadagio uogas, alaviją, sakus, medų. Romos laikais tapo madingas rožių aliejus. Romėnės, sekdamos Kleopatra, maudėsi asilių piene, valgė trintus perlus ir aukso miltelius.
Vėliau viduramžių moralė smerkė makiažą, laikė jį palaido elgesio moterų atributu. Tačiau moterys dažėsi viskuo, kas nežymu: lazdynų riešutų nuoviru tamsinosi akių vokus, uogomis, slyvomis rausvino lūpas ir skruostus, ramunėlėmis šviesino plaukus.
Renesanso grožio kultas buvo palankus damų gražinimuisi. Nuo gamtos priemonių pereita prie stipresnių. Minimos istorijos, kaip buvo nunuodijama lūpų dažais ar kvepalais. Bet turint omenyje kosmetikos sudėtį, ir be piktos valios galima buvo nukeliauti į kapus dėl grožio. Odą balino kalkių ir acto mišiniu, kiaušinio baltymu, talku, siera, į akis lašino beladonos, plaukus šviesino šlapimu. Odos "baltalai" sukietėdavo it kevalas, užtat gerai slėpė raukšles.
XVII amžiuje atsirado pirmosios kosmetikos parduotuvės - ja prekiavo vaistininkai. Deja, žmonės tada retai prausėsi. Odos ligos, tarp jų ir iš Amerikos atkeliavęs sifilis, tapo vos ne kasdienybe ir darkė veidus. Atsivėrusias žaizdeles, kad paslėptų, užtepdavo pudra. Ant spuogų užklijuodavo iš juodos taftos ar aksomo padirbtas "museles". Jos turėjo savitą reikšmę: prie nosies reiškė aroganciją, prie akies kampučio - atsidavimą, prie lūpų - aistrą.
1770 metais konservatyvioje Anglijoje išleistas įstatymas, smerkiantis besidažančias moteris. Jos buvo teisiamos, jeigu pasinaudodamos kosmetika viliodavo vyrus. Užtat imta vertinti muilą - kaip "moralės valiklį". Moterys ėmė slapukauti, lūpas dažė chna tyrele, kurią nuplovus spalva laikėsi kelias savaites. Visa tai galima pavadinti pirmuoju permanentiniu makiažu.
Daug metų moterys buvo skirstomos į dažytas, atsieit nepadorias, ir natūralias - doruoles, kol makiažas prasibrovė į pramogų pasaulį. XX amžiuje kinas ėmė diktuoti grožio kanonus. Prasta filmų kokybė reikalavo geroko sluoksnio dažų, kad veidai būtų išraiškingi.
Makiažo taisykles ėmė diktuoti aktorės ir seksbombos: Greta Garbo, Marlene Dietrich, Theda Bara. Kiekviena aktorė turėjo savo išskirtinį bruožą: vienos - žydrus šešėlius, kitos - ryškius antakius. Vėliau antakiai tai plonėjo, tai storėjo, mėlynus šešėlius keitė natūralesni.
Šiandien makiažas tapo moters socialine kauke. Jis yra ne toks pastebimas, kad nenuovokūs vyrai vis dar manytų, jog esame gražios iš prigimties. Užtat vos pabudusios bėkime dažytis, antraip vyras nepažins ir sušuks: "Kas toji pilka moteriškė mano lovoje?"
