Autoriai įspėja, kad “pagrindinį besimokančiųjų dėmesį reikia sukoncentruoti aiškinant valdžios veiksmų motyvus ir logiką”.
Tęsiant racionalaus “didžiojo teroro” temą, koncepcijos autorių nuomone jis baigėsi iškart, kai tik Stalinui tapo aišku, kad monolitinės visuomenės modelis sukurtas. Ir tai įvyko 1938 metų vasarą.
Po to, pasirodo, prasidėjo kitas liaudies-ūkinis projektas, vadovaujamas ne mažiau “efektyvaus vadovo” Lavrentijaus Berijos.
“Teroras tarnavo industrinio vykdymo užduočių vykdymui: pagal NKVD sąrašus buvo vykdomi planiniai areštai inžinierių ir specialistų, būtinų gynybinių ir kitų uždavinių Tolimuosiuose Rytuose, Sibire sprendimui. Teroras virto pragmatišku įrankiu liaudies-ūkio užduotim spręsti”,- naująją istorijos mokymo mokyklose koncepciją cituoja laikraštis.
Stengdamiesi “suvesti balansą” (nes represijų mastai netelpa į jokius logiškus “racionalaus valdymo” rėmus), naujosios koncepcijos autoriai liepia mokytojams peržiūrėti skaičius: “Manytume, būtų teisinga, jei atsirastų formulė, kurioje bus naudojamas tik nuteistų mirties bausme ir sušaudytų asmenų skaičius”.
Tokiu būdu, pasak autorių, istorijos mokytojas išvengs spekuliacijų, “kai represijų aukomis buvo laikomi visi, be to, net ne po vieną kartą (įskaitant netekusius darbo dėl politinių motyvų, išmestus iš komjaunimo ir partijos ir t.t.)”.
Taigi dabar žmones, mirusius lageriuose ar deportacijų metu, liepta nebelaikyti represijų aukomis.
Ir taip, pasak laikraščio, koncepcijos autoriai tiesiogiai pažeidžia 1991m. spalio 18 Rusijos Federacijos pasirašytą Nr.1761-1 įstatymą “Dėl politinių represijų aukų reabilitavimo”, kurio pirmame straipsnyje aiškiai nurodyta, kad represijų subjektais pripažįstami ir politkaliniai, ir priverstinai uždaryti psichiatrinėse ligoninėse, ir netekę pilietybės, ir perkelti, ir deportuoti.
Beje, autorių paskelbta pagrindinė koncepcijos tezė, nepripažįstanti totalitarizmo SSSR, taip pat prieštarauja tam pačiam įstatymui, kuriame pasakyta: “Tarybų valdžios metais milijonai tapo totalitarinės valstybės savivalės aukomis”.
Leidinys taip pat trumpai pateikia ir kitas nurodyto laikotarpio Rusijos ir SSSR istorijos mokymo tezes.
Rusija niekada vystymosi tempais nenusileido kitoms šalims, o atsiliko tik tuo, “kas nebuvo jos civilizuota sudėtine dalimi, bet buvo pasiskolinta iš išorės”.
Caras Nikolajus II buvo įsitikinęs, kad atsisakius absoliučios monarchijos, “susilpninus valdžios vertikalę” Rusiją ištiks katastrofa, “todėl atmesdavo visų reformų, kurios numatė šios tvarkos pakeitimus kad ir tolimiausioje perspektyvoje, projektus”.
1914-1917 Rusijoje įvyko Didžioji rusų revoliucija, panašiai kaip Didžioji prancūzų. Dėl pilietinio karo labiausiai kalti bolševikai, o baltųjų judėjimas “dažnai buvo profašistinio pobūdžio alternatyva, iš kurio galėjo išsivystyti nacionalistinis vystymosi modelis”.
SSSR kaimuose organizuoto bado nebuvo, jis buvo susijęs “tiek su oro sąlygomis, tiek ir su kolektyvizavimo proceso nebaigtumu”.
4-to dešimtmečio pabaigoje, modernizuojant SSSR, sukurtas ne socializmas ir ne kapitalizmas, o industrinė visuomenė.
Molotovo-Ribentropo paktas – atsakas į Miuncheno susitarimą.
Sovietų kariuomenės įvedimas į Lenkijos teritoriją 1939m. – Ukrainos ir Baltarusijos teritorijų išvadavimas. Baltijos šalys ir Besarabija, 1940m. atitekę SSSR – anksčiau jos buvo Rusijos imperijos dalimi.
Suomių karas buvo laimėtas, todėl Sovietų Sąjunga “gavo tai, ko siekė”.
SSSR gal ir ruošė preventyvinį smūgį Vokietijai, bet “Stalinas manė, kad reikia sulaukti, kol priešas sutelks kariuomenę agresijai, tada tai atrodys kaip savigyna, bet 1941m. vasarą Stalinas neturėjo galimybių tokiems veiksmams”.
Apie tautų deportaciją karo metais reikia kalbėti “itin išlaikytai ir atsargiai”.
Dar viena sensacija – Katynės žudynės. Pripažindami, kad Katynėje NKVD darbuotojai sušaudė lenkus karo belaisvius (ko lig šiol nenori pripažinti oficialioji valdžia), autoriai rašo, kad “tai buvo ne tiesiog politinio tikslingumo klausimas, bet ir atlygis už daugelio (dešimčių) tūkstančių raudonarmiečių žūčių lenkų nelaisvėje po 1920m., kurio iniciatoriumi buvo ne Rusija, o Lenkija, karo”. Taip pradedama naudoti “teisingo istorinio atlygio” samprata.
