Lietuva išreiškė savo poziciją. Mes laikomės bendrų vertybių ir principų, kurių laikomasi Europoje. Tarp tų principų – suverenumo ir teritorinio vientisumo pripažinimas. Bet kokie mėginimai jėga keisti šiais principais grindžiamą valstybės statusą laikomi agresija.
Būdami arčiausiai konfliktuojančių šalių, labiau jaučiame pasekmes, kurias gali turėti šių vertybių neigimas. Garsiai tai pasakėme ir šiandien matome, jog buvome teisūs. Kai kalbėjome apie šaltąjį karą, daugelis analitikų tai vertino skeptiškai. O šiandien jau matome „karštąjį“ karą.
Ar tais metais, kai Vladimiras Putinas tapo Rusijos prezidentu, prognozavote tokį Rusijos politinės raidos scenarijų? Ar įvykiai Gruzijoje vis dėlto buvo netikėti?
Anuomet maniau, kad V. Putinas tęs tai, ką pradėjo prezidentas Borisas Jelcinas, žengęs pirmuosius žingsnius Rusijos demokratizavimo link. Tačiau šiandien – milžiniškas nusivylimas, nes, kaip matome, Rusija tikrai demokratijos keliu neina.
Todėl ir šiandien yra ta tarptautinė įtampa, gresianti virsti „karštuoju“ karu. Šiandien įtampa aprėpia ribotą teritorija, bet nėra garantijų, kad, einant tuo keliu, nebus sukeltas didesnio masto konfliktas.
Ar tikėtina, kad savo įtaką posovietinėse teritorijose plečianti Rusija ir su kitomis savo kaimynėmis elgsis panašiai, kaip su Gruzija?
Nenuspėsime strateginių Maskvos planų. Tačiau sveikas protas byloja, kad tuo keliu nebus einama ir bus ieškoma visiems priimtinų sprendimų, laikantis XXI a. vertybių.
Kritikavote didžiąsias Vakarų valstybes dėl jų pasyvumo, kai buvo užpulta Gruzija. Ar Lietuva gali pasitikėti sąjungininkėmis, kurioms geri santykiai su Rusija svarbesni už paramą laisvo pasaulio valstybėms?
Man sunku sutikti su prielaida, kad Vakarų valstybės atsisako minėtų kilnių tikslų ir tik pragmatiškai tenkina savo ekonominius poreikius. Kad ir kaip būtų, šiandien esame tarp didžiųjų Vakarų valstybių – ir Europos Sąjungoje, ir NATO. Šioms organizacijoms priklausančios valstybės yra įsipareigojusios laikytis vienijančių nuostatų ir nemanau, kad jų atsisakytų.
Esu optimistas ir manau, kad ES nori matyti Rusiją demokratėjančią ir besilaikančią savo įsipareigojimų. Nemanau, kad Rusija galėtų gyventi atsitvėrusi, nebendraudama su pasauliu.
Ar NATO sutarties penktas straipsnis pajėgus įpareigoti Vakarus karo veiksmais, o ne tik žodžiais ginti Lietuvą užpuolimo atveju? Ar Vakarai neišsigąs Rusijos? Gal vėl būsime palikti vienų vieni, kaip po Antrojo pasaulinio karo?
Penktojo straipsnio laikomasi ir nėra jokių požymių, kad jis būtų praradęs galią. Manau, šis straipsnis yra NATO tolesnio egzistavimo pagrindas. NATO, jei jo nevykdytų, subyrėtų.
Kaip vertinate 31 Seimo nario kreipimąsi į Konstitucinį Teismą dėl galimo NATO valstybių karių buvimo Lietuvoje konstitucingumo?
Tai sunkiai suvokiamas žingsnis. Lietuvos noras įstoti į NATO buvo paremtas milžinišku Lietuvos žmonių pritarimu. Buvo žinoma, kad, dalyvaujant NATO struktūrose, kariniai daliniai gali būti įvedami į valstybės teritoriją, saugant bendrą NATO erdvę. Dėl to neprieštaravo nei Seimas, nei Konstitucijos žinovai.
Dabar nematau jokio pagrindo staiga tą klausimą kelti. Manau, tai tiesiog populistinis žingsnis prieš rinkimus. Tačiau jis gali kelti sumaištį visuomenėje, turint omenyje bendrą geopolitinę padėtį.
Sunkiai suvokiama, kaip gali būti, kad didžioji tautos dalis pasisako už dalyvavimą NATO, o po to ieškoma priekabių, kurios leistų paneigti šį sprendimą.
Propagandinį karą prieš NATO kariauja Rusija. Ar minėtas Seimo narių kreipimasis nėra įsitraukimas į šį propagandinį karą Rusijos pusėje?
Nevadinčiau to karu prieš NATO, nors Rusija pareiškė, kad su šia organizacija nebenori bendrauti. Mano įsitikinimu, tai – ne Vakarų pasaulio, bet Rusijos pralaimėjimas.
Ar 31 mūsų Seimo nario veiksmas šiomis aplinkybėmis naudingas Rusijai?
Negaliu įlįsti į tų žmonių galvas ir išsiaiškinti, kokiais tikslais jie taip elgėsi. Aš asmeniškai manau, kad tas jų žingsnis yra ne tik neapgalvotas, bet ir žalingas Lietuvos valstybingumui.
Kodėl, Jūsų manymu, Europos Sąjunga savo jėgomis nepadėjo laiku spręsti Abchazijos ir Pietų Osetijos problemos? Kodėl leido kontroliuoti padėtį Rusijai?
Pirmiausia tai lėmė geografinė padėtis ir Eduardo Ševardnadzės bei B. Jelcino susitarimai dėl konflikto zonos. Buvo sutarta dėl apibrėžto rusų taikdarių skaičiaus.
Kol tas konfliktas buvo grynai vietinio pobūdžio, ES, manau, nebuvo reikalo į jį kištis. Nes būtų buvę pasakyta, jog kišamasi į vidaus reikalus. Bet dabar, kai Rusija pažeidė susitarimus ir įsiplieskė konfliktas, ES stengiasi, kad tas konfliktas būtų likviduotas.
Visas pasaulis mato, kad Rusijos įsiveržimas į Gruzijos teritoriją jau yra ne tik susitarimų nesilaikymas, bet ir milžiniškų nuostolių, aukų priežastis.
Ar Europos Sąjunga apskritai pajėgi vykdyti savarankišką ir veiksmingą Rytų politiką, kai ji tokia priklausoma nuo Rusijos tiekiamos naftos ir dujų?
Manau, pajėgi. Nafta ir dujos išties yra tam tikras veiksnys, ir šiuo metu ES turi įveikti išbandymą, kuris parodys, ir ji tėra „popierinė“ deklaratyvi sąjunga, ar vis dėlto yra apsisprendusi ginti vertybes, užtikrinančias valstybių suverenumą ir integralumą. Esu optimistas ir manau, kad ES tvirtai laikysis savo užsibrėžtų tikslų.
Ar pokalbis su Vokietijos kanclere Angela Merkel šį Jūsų optimizmą sutvirtino?
Šį klausimą išsamiai apsvarstėme ir dėl jo sutarėme. A. Merkel gerai suvokia, kad vienintelis veiksmingas Rusijos ginklas yra energetika. Ji pabrėžė griežtai nepritarianti dabartiniams Rusijos veiksmams ir kalbėjo apie tai, kad jie nepriimtini ES.
Ar Lietuva pasirengusi galimai Rusijos agresijai? Ko labiausiai reikėtų, kad būtume saugesni?
Turi būti visų piliečių valia laikytis principų, dėl kurių 1990 metais pakilome gyventi laisvą gyvenimą. Turime nepritarti prievartai, kurią bandoma primesti laisvoms Europos tautoms, ir dėti visas įmanomas pastangas, kad problemos būtų sprendžiamos taikiu dialogu.
Lietuva nežiūrės pasyviai į dramą, vykstančią Pietų Kaukaze. Negalime likti pasyvūs, jei tikime tuo, ką patys deklaruojame ir kuo šiandien gyvename. Manau, sprendimas gali būti pasiektas vieningu sutarimu, bet sutinku, kad tas kelias nebus lengvas.
Jei lygintume šiandienę Rusiją su buvusia SSRS, kokių matote esminių panašumų ir skirtumų?
Nenorėčiau net mėginti jų lyginti. Nes gyvename jau kitame pasaulyje. Esama užuominų ir veiksmų, primenančių buvusios diktatūros laikus, bet kartu yra ir daugiau Rusijos visuomenės sąmoningumo, laisvėjimo.
Dabartinė Rusijos visuomenė, manau, nepritartų barbariškiems XX a. veiksmams, kuriais buvo paaukotos dešimtys milijonų žmonių gyvybių. Nemanau, kad pati rusų tauta norėtų pergyventi tai, kas buvo dviejų diktatorių primesta pasauliui.
Tačiau rusų tauta kaip tik dabar pradedama mokyti iš mokyklinių istorijos vadovėlių, kuriuose rašoma, kad Stalino veiksmai buvo racionaliai pateisinami.
Sunku į tai reaguoti: manau, tai yra jų mokslininkų, istorikų sąžinės reikalas. Jie bando pateisinti tai, kas pasauliui žinoma, ką liudija faktai, o ne prielaidos.
Svarbus pačios rusų tautos nusistatymas. Manau, svarbūs tokių asmenybių, kaip a.a. Aleksandras Solženicynas, iškelti faktai, kurie yra iškalbingesni nei naujai rašomi istorijos vadovėliai, kuriuose istorija falsifikuojama.
Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis užsiminė apie galimybę formuoti naują Vidurio ir Rytų Europos šalių bloką, kurį sudarytų Ukraina, Lenkija, Lietuva, Latvija ir Estija, ir kad tai būtų gera atsvara Rusijai. Ar pritariate šiai idėjai?
Kategoriškai sakau: nepritariu tokiam blokui. Naujų blokų kūrimas nepadės spręsti minėtų problemų. Esame NATO ir ES nariai, o tai pakankamai stiprios organizacijos, ginančius principus, kuriais turime vadovautis. Naujų blokų kūrimas nepanaikins teoriškai galimų grėsmių. Todėl ši mintis yra griežtai atmestina.
