Bendravome prie puodelio kavos, o beišeinant buvau pričiupta – mes mylėjomės. Bene pirmąkart gyvenime buvau pagauta tokios gaivališkos aistros ir svarbiausia – man patiko būti su Juo!
Jis mane traukė savo vidumi ir seksualiai, nors viduje maištavau – ar man užtenka to, ką gaunu per trumpus susibėgimus. O jų nebuvo daug – prasidėjo mano atostogos, išvykau į užsienį. Sugrįžus vėl susitikome.
Tačiau vanduo dažniausiai nestovi vietoje... Ir kai keletą kartų negavau atsakymo į rašytus laiškus, labai išgyvenau. Mano galvoje atsirado didelė sumaištis, nežinojau, kaip elgtis, buvo skaudu, jog išdrįsau į savo erdvę vėl įsileisti vyrą. Bendravome vis mažiau, nedrįsau Jo užsiėmusio trukdyti.
Gerbiu Jį už atvirumą, už paaiškinimą, kodėl taip elgiasi. Pas jį bando sugrįžti mergina, su kuria kelerius metus draugavo. Jis tikisi, jog jiems pavyks būti kartu. Turbūt Jis Ją myli.
Nesitikėjau tąkart per pietus išgirsti tokio prisipažinimo ir šiąnakt, rašydama laišką, suvokiu, jog realiai šios informacijos mano protas dar nepriėmė. Sunku kol kas įsivaizduoti, jog netikėtai prasidėjęs bendravimas su mane traukiančiu žmogumi ims ir staiga nutrūks, tad gavusi pasiūlymą "kartais privačiai susitikti" ir toliau, kol jis "dar niekam nėra įsipareigojęs", neatsisakiau.
Netgi su sąlyga – jog su manimi nebebendraus, jei Jis tikrai lieka su buvusia drauge.
Nemaniau, kad galėjau kada ryžtis tokiam pasirinkimui. Taip, man patinka, kad Jis yra agresyvus, ambicingas ir gal net tai, kad sunkiai pasiekiamas. Tačiau vidun skverbiasi mintis, jog būdama šalia jo nesijaučiu patraukli, trokštama, protinga, seksuali. Jis nemoka sakyti komplimentų, o ar jų nesako tik man? O ar komplimentai čia svarbiausi?
Labai bijau, jog užlipusi ant aštrios bangos galiu smarkiai susižeisti. Tačiau šiomis akimirkomis gyvenu tuo, ką turiu – bandau įkvėpti oro banguojančioje jūroje. Ar pavyks? Parodys laikas.
Ieva
Atsiųskite savo meilės istoriją konkursui ir laimėkite šaunių prizų.
