Šiemet politikams jau beveik nėra jokios prasmės susitikinėti su rinkėjais. Ryšiai tarp politikų ir rinkėjų taip smagiai sutraukyti, kad vargu ar bėra vilties juos stipriau sumegzti. Į susitikimus ateina tik būriais suvaryti patys partiečiai, arba keletas įpykusių, politikų kaip kastos nekenčiančių piliečių, kuriems galima bandyti pataikauti, bet beprasmiška kalbėti apie sunkių problemų sprendimo būdus.
Tiesa, Rolandas Paksas tebesileidžia į miestelių aikštes sraigtasparniu, o Viktoras Uspaskichas nepaliauja trepsėti salėse, tačiau kartojami seni triukai jau nebeveikia visuomenės. Nei iš anksto paruošti „šmaikštūs“ klausimai, nei rankų paspaudimai. Jau įkyrėjo pažadai keisti Konstituciją ir visą sistemą. Sugalvotos naujos „auksinės ir sidabrinės“ kortelės, kurias gavusiems bus atviros valdžios durys – puiki korupcijos propaganda. Visos panašios priemonės taikomos žemiausiems visuomenės sluoksniams.
Ką gauna protingoji visuomenės dalis? Juk šalyje, kur beveik visi abiturientai įstoja į universitetus, protai turi augti geometrine progresija. Kas jiems siūloma iš politikos meniu? Prikūrė vilčių Tėvynės sąjunga, telkė šviesuomenę į dešiniąją koaliciją „Vardan Lietuvos“, diskutavo konferencijose. Pagimdytą programą pavadino „Nauja darbotvarke Lietuvai“, dešinumą jau pamiršę. Vieni šios partijos atstovai kalba visai kaip kairieji, žadėdami valstybės rūpinimąsi kiekvienu žmogumi, kiti, kaip ir partijos pirmininkas Andrius Kubilius, mėto tuščius šūkius: „Pradėkime! reikia drąsių permainų! reikia tikros politikos! įveiksime korupcijos vėžį!“ Kokios tos permainos, kokiu būdu pasiekiamos, taip ir lieka neaišku.
Tėvynės sąjunga turėjo galimybę šiemet tapti rinkimų lydere, bet kol kas atrodo tik beprasmiškai bežaidžianti virtualius žaidimus „Aplenk Kubilių“. Kai kurie partijos strategai pataria, kad per rinkimus reikia tik kartoti eurokomisarės Dalios Grybauskaitės frazę, kuria ji įvertino dabartinę valdžią: „Puota maro metu“. Nelabai patogu konservatoriams šitaip bandyti laimėti rinkimus. Juk prie tos puotos – krūvos kompensacijų, indeksacijų, lengvatų, dalybų – Tėvynės sąjunga irgi prisidėjo. Prisidėjo ir liberalai. Todėl labai sunku patikėti jų dešiniosiomis programomis.
Socialdemokratai kol kas išvis tyli. Premjeras Gediminas Kirkilas sulaukė priekaištų, kodėl rinkimų išvakarėse atostogauja arba sėdi Pekino olimpiadoje. O ką jam daugiau veikti? Negi važinės po Lietuvą ir pasakos, kad visoms įstatymais įteisintoms gėrybėms pinigų neužteks.
Socialdemokratams naudinga situacija, kad šių metų rinkimuose nėra aiškaus lyderio. Keturios partijos (Tėvynės sąjunga, Socialdemokratų partija, „Tvarka ir teisingumas“, Darbo partija), tikėtina, atsirieks po savąją dalį. Gal dar pora ar trejetas mažesniųjų įveiks 5 proc. barjerą. Seimas gali būti dar margesnis, negu buvo. Tuomet valdžią suformuos tie, kas labiau moka susitarti. G.Kirkilo ir jo socialdemokratų gabumai šioje srityje nepralenkiami. Su visais gali jungtis be jokių ideologinių ar moralinių skrupulų. Nereikia nė programų derinti, susitaria tyliai kokio nors Pinskaus namuose su Kremliaus tarpininkų palaiminimu, „valstybininkams“ strateguojant.
Dar turime mėnesį iki rinkimų. Gal kas nors pasikeis, gal įveiksime politinį tingulį, ir Seimas taps tautos atstovybe?
