"Jei anksčiau būčiau pažinusi kitus Italijos miestus, kurortiniame Peskaros miestelyje tikrai nebūčiau pasilikusi. Tai tiesiog didelis kaimas, kuriame mažai pramogų, o, pavyzdžiui, autobuso geriausiu atveju reikia laukti 20 minučių. Kai tik atsiras galimybė, bėgsiu iš čia", – Viktorija sakė, jog labiausiai žavisi Florencija ir Roma.
Tačiau grįžti į Lietuvą mergina bent jau kol kas neketina. "Vidurio Italijoje nuostabi gamta, kaip, beje, ir Lietuvoje, tik daug įvairesnė. Čia šilta, beveik visada saulėta, šalia banguoja Adrijos jūra. Na, o jei užsimanau žiemos, netrunku nė valandos nuvykti šiauriau, į kalnus. Labai graži man ir italų kalba", – pasirinkimo priežastis vardijo Viktorija, nors sentimentų gimtinei, prisipažino, vis dar jaučianti.
Kadangi vargiai itališkai susišnekėdavo, lietuvei iš pradžių buvo labai sunku susirasti draugų. Pažintis dar labiau apsunkindavo ir akivaizdūs kultūriniai tautų skirtumai. Šiandien Viktorija jau turi nemažai italų bičiulių, tik ne tokių artimų, kaip Lietuvoje.
Ketverius metus Italijoje gyvenanti mergina jaučia, jog pamažu tolsta nuo lietuviškų šaknų. Kalbėdama, kaip ir italai, ji daug gestikuliuoja, nebegali gyventi be raviolių (itališkų koldūnų) ir picos.
Viktorija pamėgo ir itališką muziką: klausosi romantiškojo Biagio Antonacci ir grupės NEK. Tačiau būnant toli nuo Lietuvos, jos muzikos grotuve skamba ir lietuviškos Andriaus Mamontovo dainos.
