Co­sa nost­ra mirš­ta ar tie­siog pri­si­taikė prie naujų sąlygų?

Net 18 Si­ci­li­jos sos­tinės Pa­ler­mo pre­ky­bi­ninkų pirš­tu pa­rodė į kan­kin­to­jus, ku­rie įpra­to ver­tin­ti smul­kiuo­sius vers­li­nin­kus kaip sa­vo as­me­ninę sąskaitą ban­ke. Pa­si­ryž­ti su­lau­žy­ti si­ci­lie­čiams šventą ne­ra­šytą omer­tos (tylė­ji­mo – it.) įsta­tymą pri­reikė ne­ma­žai drąsos. Atėję į teismą si­ci­lie­čiai ži­no, kas jiems už tai gre­sia, ta­čiau mokė­ti duoklę jau ta­po ne­pa­ke­lia­ma naš­ta.

Vie­nas liu­dy­tojų ti­ki­no, kad ap­sau­gos mo­kestį mokė­jo net 22 me­tus. „Jei at­si­sa­ky­čiau, su­de­gintų ma­no par­duo­tuvę ar­ba pa­tį už­muštų. Tai koks skir­tu­mas: už­muš už tai, kad ne­mo­ku, ar už tai, kad pa­liu­di­jau?“ – re­to­riš­kai klausė jis. Ki­tas drąsuo­lis taip pat ne­turė­jo pa­si­rin­ki­mo. „Aš at­si­sa­kiau mokė­ti ir grei­tai ga­vau per­spėjimą –

vaiz­da­juostę, ku­rio­je bu­vo įra­šy­tas fil­mas, su­kur­tas pa­gal Aga­tos Chris­tie ro­maną „Pas­kelb­ta žmog­žu­dystė“, – pa­sa­ko­jo jis.

Trium­fuo­ti dar anks­ti

Vers­li­ninkų ap­si­spren­di­mas liu­dy­ti prie­š ma­fiją su­kėlė tikrą fu­rorą Ita­li­jos ži­niask­lai­do­je. „Ma­fi­ja nu­galė­ta, juk or­ga­ni­zuo­to nu­si­kals­ta­mu­mo įpirš­ta omer­tos sie­na pra­dėjo griū­ti“, – džiaugė­si vie­nas lei­di­nys.

Trium­fuo­jan­čius pra­ne­ši­mus apie ma­fi­jos mirtį skel­bian­tys Ita­li­jos dien­raš­čiai ne­pa­mirš­ta pa­brėžti vald­žios nuo­pelnų ko­vo­je su nu­si­kaltė­liais. Iš tiesų per pa­sta­ruo­sius ke­letą metų bu­vo su­lai­ky­ta ne­ma­žai ma­fiozų. Po 43 metų paieškų įkliu­vo net ca­po di tut­ti ca­pi (bosų bo­sas – it.) Ber­nar­do Pro­ven­za­no. Tad vy­riau­sybė, anot ži­niask­lai­dos, tu­ri teisę teig­ti, jog da­bar svar­biau­sias jos tiks­las yra ko­va su te­ro­riz­mu ir Co­sa nost­ros „jau­nesnė­mis se­sutė­mis“ – Nea­po­lio Ca­mor­ra ir Ka­lab­ri­jos ’Ndrang­he­ta.

Ta­čiau tik­ro­ji pa­dėtis kiek ski­ria­si nuo vaiz­duo­ja­mos ži­niask­lai­do­je. Ma­fi­ja, nors nėra to­kia pa­ste­bi­ma kaip anks­čiau, ta­čiau stip­ri kaip nie­kad. Kaip ir ne kartą per šim­tus sa­vo gy­va­vi­mo metų ji pri­si­taikė prie gy­ve­ni­mo ak­tua­lijų ir kles­ti, turė­da­ma ir turtų, ir ga­lios.

Kai­mo ma­fi­jos, ku­rios pa­sku­ti­nis va­dei­va bu­vo B.Pro­ven­za­no, lai­kai pra­ėjo. Da­bar verslą per­ėmė mies­tuo­se užaugę bo­sai, to­kie pat žiaurūs, bet dar mėgstan­tys ir pa­si­pui­kuo­ti.

Se­nie­ji ir nau­jie­ji bo­sai

Kai 2006 m. bu­vo su­reng­ta B.Pro­ven­za­no su­ėmi­mo ope­ra­ci­ja, po­li­ci­nin­kai stebė­jo­si tuo, kaip jis gy­ve­no ma­ža­ja­me na­me­ly­je ne­to­li Kor­leonės mies­te­lio. „Tiek ri­zi­kos, tiek aukų ir vis­kas tik dėl to, kad pa­baigtų sa­vo gy­ve­nimą „Ri­cot­tos“ sūriu smir­dan­čio­je pa­šiūrė­je. Man jo be­veik gai­la“, – ta­da sakė vie­nas pa­reigū­nas.

Iš­ti­ki­mas šim­ta­metėms tra­di­ci­joms bosų bo­sas net ne­gal­vo­jo, jog reikėtų ro­dy­ti sa­vo ga­lią ir tur­tus. Vals­tybė su­ra­do ir kon­fis­ka­vo tik menką dalį jo su­kauptų turtų – 5,6 mln. eurų (apie 19,3 mln. litų). O prie­š šio nu­si­kaltė­lio ga­lią ir žiau­rumą nu­blanks­ta ir fil­mo „Krikš­tatė­vis“ he­ro­jai, ir tik­ro­ji Ame­ri­kos ma­fi­ja.

Jam bu­vo pa­val­dus vie­nas žiau­riau­sių visų laikų žu­dikų – Gio­van­ni Brus­ca. Su­lai­ky­tas ita­las pri­si­pa­ži­no, kad jo „sąskai­to­je“ yra dau­giau nei 100, bet ma­žiau nei 200 žmo­nių gy­vy­bių. La­vo­nus jis daž­niau­siai iš­tir­pin­da­vo rūgšty­je.

Nau­jie­ji bo­sai daug pa­na­šes­ni į „Krikš­tatė­vy­je“ pa­vaiz­duo­tus ma­fio­zus nei se­no­ji gvar­di­ja. Jie mėgsta pui­kuo­tis sa­vo tur­tais ir „pa­sie­ki­mais“. Vie­nas įta­kin­giau­sių Si­ci­li­jo-

­je – 46 metų Mat­teo Mes­si­na De­na­ro gi­ria­si: „Pa­lai­do­ti žmo­nes, ku­riuos nu­žud­žiau, pri­reiktų at­skirų ka­pi­nių.“ Iš pre­ky­bos nar­ko­ti­kais jis pra­turtė­jo pa­kan­ka­mai, kad galėtų pa­ten­kin­ti sa­vo aistrą prekės ženk-lams „Ver­sa­ce“, „Ro­lex“ ir „Cris­tal“.

Po­li­ci­jos in­for­ma­to­riai tei­gia, kad pri­si­žiūrėjęs ani­ma­ci­nių filmų, M.M.De­na­ro norė­jo sa­vo pra­ban­gia­me au­to­mo­bi­ly­je „Pors­che“ įtai­sy­ti po­rą kul­kos­vaid­žių. Ta­čiau vėliau gra­žaus gy­ve­ni­mo mėgėjas ap­si­gal­vo­jo. Da­bar šar­vuo­tu „Pors­che“ jis ve­žio­ja mer­gi­nas į nak­ti­nius klu­bus. Sun­ku net įsi­vaiz­duo­ti, kad taip galėtų elg­tis bosų bo­sas B.Pro­ven­za­no.

Be ko­vos ne­pa­si­duos

Teisė­sau­gos gniaužtų iš­veng­ti su­ge­ban­tis M.M.De­na­ro ma­fi­o­zu ta­po ne tik dėl pi­nigų ir vald­žios, bet ir tam, kad galėtų pa­ten­kin­ti sa­vo pui­kybę. Jis nu­galė­jo stip­riau­sią var­žovą Sal­va­do­re Lo Pic­co­lo – dar vieną šiuo­lai­kišką bosą, da­bar sėdintį kalė­ji­me. Ta­čiau bosų bo­su ne­ta­po. Jam ne­paklūs­ta net mažųjų klanų va­do­vai, kont­ro­liuo­jan­tys kiek­vie­nas sa­vo verslą ir te­ri­to­riją.

Po­li­ci­jos pa­reigūnų nuo­mo­ne, iš­sisk­lai­dy­ti į ma­žus kla­nus yra ma­fi­jos tak­ti­ka. Taip jiems leng­viau iš­gy­ven­ti. O tar­pu­sa­vio ne­su­ta­ri­mai ir ka­rai dėl te­ri­to­ri­jos bu­vo užd­raus­ti B.Pro­ven­za­no. Dar prie­š su­ėmimą jis pa­ra­gi­no va­do­vau­tis prin­ci­pu „kuo ma­žiau ri­zi­kos, kuo dau­giau pel­no“. „Už­ten­ka karų ir žmog­žu­dys­čių. Tu­ri­me įsteig­ti bend­ro­ves ir dirb­ti. O žu­dynės tik at­krei­pia po­li­ci­jos dėmesį ir ma­ži­na pelną“, – sakė jis.

To­kio prin­ci­po Si­ci­li­jo­je lai­ko­ma­si iki šiol. Todėl pa­reigū­nai ti­ki­na, kad po­sa­kis „ma­fi­ja ne­mir­tin­ga“ ne iš pirš­to lauž­tas. Aš­tuon­ko­jis pa­si­slėpė, trans­for­ma­vo­si ir lau­kia mo­men­to, kad vėl išlįstų ir at­siimtų sa­vo pra­ras­tas po­zi­ci­jas.

Vals­ty­bei tik du kar­tus pa­vy­ko trum­pam su­tram­dy­ti šį nu­si­kaltė­lių tinklą. Pirmą kartą 1920-ai­siais, kai dik­ta­to­rius Be­ni­to Mus­so­li­ni, ko­vojęs su Co­sa nost­ra pa­čiais žiau­riau­siais me­to­dais, liepė vyk­dy­ti ma­si­nius areš­tus. Antrą – 1980 m., tuo­met teisė­jas Gio­van­ni Fal­co­ne per vieną teis­mo pro­cesą į kalė­jimą pa­siuntė net 338 ma­fi­jos na­rius. Teisėją ir tris jo as­mens sar­gy­bi­nius vėliau su­sprog­di­no žiau­ru­sis G.Brus­co, o si­ci­lie­čiams ne­li­ko nie­ko ki­ta, kaip su­si­tai­ky­ti su ma­fi­jos vieš­pa­ta­vi­mu.

Gar­su­sis G.Fal­co­ne pro­ce­sas vy­ko to­je pa­čio­je teis­mo salė­je, ku­rio­je da­bar prie­š ma­fiją sto­jo 18 drąsuo­lių vers­li­ninkų. Ta­čiau var­gu ar kas ti­ki­si, jog jų drąsa pa­dės nu­galė­ti ma­fiją, ku­riai duoklę mo­ka 70–80 pro­c. Si­ci­li­jos vers­li­ninkų.

Co­sa nost­ros, Ca­mor­ros ir ’Ndrang­he­ta tink­lai se­niai ap­raizgė visą Ita­liją. Nu­si­kaltė­liai kas­met už­dir­ba apie 52 mlrd. eurų (apie 180 mlrd. litų) – 10 pro­c. Ita­li­jos bend­ro­jo vi­daus pro­duk­to. Dar maž­daug 43 mlrd. eurų (apie 150 mlrd. litų) gru­puotėms at­ne­ša pre­ky­ba nar­ko­ti­kais. Ma­fi­ja tik­rai tu­ri ką pra­ras­ti ir be ko­vos ne­pa­si­duos, tad kalbė­ti apie per­galę prie­š nu­si­kaltė­lius mažų ma­žiau­siai dar per anks­ti.