Prieš keletą metų atlikti tyrimai („Sprinter tyrimai“) rodo, kad Lietuvos žmonės iš Seimo narių tikisi daugiausia sąžiningumo, kompetencijos ir… patriotizmo. Beveik pusė respondentų sąžiningumą nurodė labiausiai geidžiama seimūno savybe, kas penktas viltis sudėjo į kompetenciją, o kas aštuntas – į patriotizmą. Pažymėtina, kad protingos valdžios lietuviams nereikia - parlamentarų intelektas įdomus tik vienam dvidešimtadaliui apklaustųjų….
Rinkėjai, kita vertus, prisipažįsta, kad dalyvaudami rinkimuose ir rinkdamiesi savo atstovus, visai nesinaudojo sąžiningumo, kompetencijos ir patriotizmo kriterijais. Rinkosi pinigingus, liežuvingus ir visai atvirai teigiančius, kad Lietuva jiems „ne pričiom“. Renkamieji rinkėjus viliojo veikiau smulkiomis dovanėlėmis ir viešaisiais ryšiais, o ne sąžiningumu ar kompetencija.
Lietuvos demokratijos sistema
Lietuvos įstatymų leidyba - tai atstovaujamoji demokratija. Vienų Rūmų parlamentas, savo dydžiu neišsiskiria iš kitų panašių regiono šalių. Apie 3,5 mln. gyventojų turinti šalis renka 141 atstovą. Palyginimui – apie penkis milijonus gyventojų turinčios Danija ir Suomija turi 200 vietų parlamentą, 2,5 mln. gyventojų turinti Latvija – 100 ir pan. Paprastai tokio dydžio šalyse Senatas yra steigiamas tik britišką tradiciją turinčiuose parlamentuose, o Lietuvoje tokios nėra.
Atstovaujamoji demokratija yra beveik visose Europos valstybėse. Tiesioginę demokratiją išlaikė Šveicarija, kurioje dauguma politikos klausimų sprendžiama referendumu. Referendumai rengiami mažiausiai kartą per mėnesį ir balsuojama iš karto dėl kelių 5-7 klausimų.
Teigiama, kad atstovaujamoji demokratija uždeda daugiau atsakomybės tek rinkėjams, atrenkantiems savo atstovus, tiek ir parlamentarams. Tai tiesa, tad rinkėjai turi teisę reikalauti, o parlamentarai – teisę drąsiai atstovauti rinkėjus.
Rinkėjo galimybės ir atsakomybės laipsnis
Lietuvoje rinkėjo galimybės yra palyginus didelės. Parlamento rinkimuose jis turi du balsus: galimybę balsuoti už kandidatą vienmandatėje apygardoje ir už partijos sąrašą, kuriame dar turi ir reitingavimo galimybę.
Politikai svarbu, ar rinkėjo galimybės atitinka jo atsakomybės laipsnį, nes taip, kaip Lietuvoje, balsuoti galima ten, kur su rinkėjas elgiasi atsakingai. Rinkėjo neklystamumas, aišku, viešai neginčijamas, tačiau nėra atstovaujamos demokratijos dogma. Niekas nedrįsta pasakyti, kad karalius nuogas, tiksliai pasako, kad nuogas politikas, bet gal nuogas yra … rinkėjas. Neklysta atsakingai balsuojantys rinkėjai, o tokių, kaip rodo apklausos, ne dauguma. Asmeniniai pastebėjimai rodo, kad rinkėjai nuoširdžiai prisipažįsta apsigavę. Kai kurie jų iš klaidų mokosi, kai kurie jų (populiariai vadinami runkeliais) mokytis net nemano…
Politikos dogmos ir klaidos:
Dauguma Lietuvos rinkėjų (apie du trečdaliai) įsitikinę, kad Lietuvos likimas mažai priklauso nuo jų, kaip rinkėjų, nuomonės. Tad neretai balsuoja arba protesto balsu, arba priklausomai nuo dienos, nuotaikos, arba žiūri į rinkimus kaip į pramogą. Dalis nedalyvauja balsavime.
Rinkėjai laikosi nuomonės, kad Lietuva priklauso valdžiai, tad valdžia, o ne rinkėjas sprendžia šalies likimą. Kai kam Seimas atrodo tiesiog juokingas, mat tie seimūnai daug ko neišmano ir elgiasi nekaip. Toksai Nikolajus Gogolis įspėjo, kad gerai pamastytumėme – ar ne iš savęs juokiamės…
Viena jų sako, kad rinkimus vienmandatėse apygardose galima laimėti tada, kai kandidatas turi savo „įdirbį“, t.y. pakankamai daug rodėsi rinkėjams, vaišino juos arbata ar alumi, guodė senutes ir šoko ratelius su vaikučiais, prigamino savo vardu ar portretu padabintų šratinukų, raktų kabiklių, žiebtuvėlių ir taip dar toliau. Įdirbio mitas yra visuotinai pripažintas, nors ligšioliniai rinkimai rodė, kad santykinai retai laimi tie, kurie visus keturis metus „įdirbinėjo“ ar įsiteikinėjo rinkėjams.
Veikiau, atvirkščiai. 1996, 2000 ir 2004 metų rinkimuose pergales dažniausiai šventė kandidatai, kėlę tuo metu populiarių partijų vėliavas, o ne kantriai dalinę saldainius. 1996 metais vienmandatėse triumfavo populiarūs tuo metu Tėvynės Sąjungos kandidatai, 2000 metas iki tol politikoje nebuvę liberalai ir socialliberalai, gi 2004 metais santykinai populiari buvo Darbo partija.
Atlikęs nedidelę ir statistiškai nepatikimą apklausą įsitikinau ir „balsavimo už asmenybes“ mitu. Pateikus rinkėjams 2004 metais vien kandidatų pavardes, tūlo Darbo partijos atstovo pavardė buvo niekam nežinoma ir niekas už tą žmogų nesiruošė balsuoti. Pateikus pavardes su partijų pavadinimais, tos pačios partijos kandidatas jau tapo visiems gana gerai žinomas…. Totalią pergalę tad ir pasiekė visiškai nauja ir visiškai nepatyrusi partija, o visas jos įdirbis buvo mažos vienkartinės dovanėlės, Kalėdų seneliai bei rūpintojėliai.
Rinkėjai prieš balsavimą atrodo beprotiškai alkani, neturtingi, beteisiai ir bejėgiai – tiesiog reikia juos guosti. Tačiau mažos paprastos vienkartinės dovanėlės yra tai, ko jie išmokyti tikėtis iš valdžios. Valdžia su tuo sutinka ir įsivelia į pavojingą žaidimą. Pavojingą tuo, kad balsai ir visa politika darosi labai labai labai nuperkama.
Išvada ne tokia jau ir sudėtinga. Reikia suprasti, kad balsuojama ne už kandidatą, o už save. Jei rinkėjai nenori naujo politikos cirko, turi balsuoti ne už tą, kuris užsako spektaklį. Balsuoti už save – žiūrovą, kuriam po spektaklio vis tiek reiks grįžti namo.
