- Iškart po 2004 m. Seimo rinkimų NS įgijo labai stiprias pozicijas tuometinėje valdančiojoje koalicijoje – gavo kelis ministrų portfelius ir Seimo pirmininko poziciją. Tai, ko gera, buvo didžiausias NS laimėjimas. Vėliau, deja, koalicija iširo, ir socialliberalai turėjo pasitraukti iš valdžios. Tai, matyt, ir buvo viena didžiausių nesėkmių per dabartinę Seimo kadenciją. Nesėkmė taip pat yra partijos vadovo Artūro Paulausko atstatydinimas iš Seimo pirmininko pareigų.
- Kokios yra ir kokios turėtų būti bei kaip yra praktiškai įgyvendinamos NS ideologinės nuostatos?
- Socialliberalai skelbiasi esantys centristinė partija – šiek tiek arčiau centro dešinės. Viešoji nuomonė juos dažniau tapatina su centro kaire. Tačiau, žvelgiant į NS programą, galima labiau sutikti su pačios partijos vertinimu, kad joje yra daugiau centristinių ar net centro dešinės nuostatų.
Ryškus skiriamasis bruožas – požiūris į mokesčių politiką. Centro dešiniosios partijos kalba apie tolygius, o ne progresinius mokesčius, ir šiuo požiūriu socialliberalai yra tipiška centro dešinės partija.
Jiems galbūt trūksta aiškios ideologinės tapatybės, bet tai yra veik visoms Lietuvos politinėms partijoms būdingas bruožas.
- Kodėl, Jūsų manymu, NS nepavyko labiau suartėti ir susijungti su ideologiškai jiems lyg ir artima Liberalų ir centro sąjunga? Pernai apie tai buvo kalbama, bet tos kalbos greit nutilo.
- Lietuvoje yra mažiausiai trys partijos, kurių pavadinimuose matome „liberalų“ sąvoką. Tačiau jos nesugeba sukurti nei stipraus bloko, nei vieningesnio politinio darinio. Priežastis – ne ideologija, bet tų partijų lyderių strategijos ir taktikos. Esama ir baimių, kad partijos, susijungdamos, praras savo pozicijas. Manau, čia yra problemos esmė.
- Kokios yra NS perspektyvos Seimo rinkimuose ir po jų?
- Šiuo metu socialliberalų reitingai gali nuteikti optimistiškai. Tačiau į Lietuvos politikos sceną įžengė mažiausiai dvi naujos partijos, turinčios nemenkas ambicijas artėjančiuose Seimo rinkimuose – tai Artūro Valinsko „Tautos prisikėlimo“ partija ir Algirdo Paleckio „Frontas“.
Pagal tai, apie kokias problemas kalba ir kaip rinkėjams save pateikia šios partijos, jos, matyt, gali pretenduoti ir į tą rinkėją, kuris anksčiau balsavo už socialliberalus. Vadinasi, konkurencija su NS dar labiau stiprėja. Socialliberalams teks konkuruoti ne tik su esamomis liberaliomis partijomis bei „darbiečiais“, bet ir su naujais politiniais dariniais.
Taigi nepaisant dabartinio reitingų teikiamo optimizmo, NS padėtis yra labai neapibrėžta. Socialliberalai gali neįveikti 5 proc. rinkimų į Seimą barjero.
- Jei vis dėlto NS patektų į Seimą, kokios jos perspektyvos patekti į valdančiąją koaliciją su Tvarka ir teisingumu arba Darbo partija?
- Dėl koalicijos su darbo partija galimybių abejonių nekyla: dalis politikų į Darbo partiją atėjo būtent iš NS. Šios dvi partijos yra artimos genetiškai; jos abi atsirado kaip „protesto“ partijos. Darbo partija, kaip ir NS, mato save ideologiškai kaip centro politinę jėgą. Šių dviejų partijų koalicija tikrai būtų įmanoma.
Sudaryti koaliciją su „Tvarka ir teisingumu“ (TT) socialliberalams būtų daug problemiškiau. Yra Rolando Pakso apkaltos „uodega“: būtent Artūras Paulauskas buvo vienas pagrindinių R. Pakso oponentų apkaltos metu. Vien šita aplinkybė labai apriboja koalicijos tarp NS ir TT galimybę.
