Priminsiu esminį teiginį, dėl kurio kilo diskusija. A. Nikžentaitis drauge su kolega Č. Laurinavičiumi tvirtino: „Rinkinio sudarytojai po ilgų vidinių diskusijų pasiūlė rugpjūčio 3 d. datą (ja ir baigiamas rinkinys) laikyti, aišku, tik sąlygine Lietuvos Respublikos okupacijos pabaiga ir aneksijos pradžia“ („Akiračiai, 2007 m., nr. 9, p. 5).
Pasakyta aiškiai: „okupacijos pabaiga ir aneksijos pradžia“. Kaip nurodžiau ankstesniame straipsnyje, teisine kalba tai reiškia teisėtą aneksiją, nes tik teisėta aneksija užbaigia okupaciją. Ir čia nieko nekeičia pasvarstymas apie aneksiją, kaip „nusikaltimą prieš žmoniją“. Pastarasis tik atskleidžia nesuvokimą, ką iš tikrųjų reiškia teisinės sąvokos „aneksija“ ir „nusikaltimas prieš žmoniją“.
Savo atsakyme A. Nikžentaitis jau kalba, kad „rugpjūčio mėnesį okupacija peraugo į naują kokybę“, „aneksija [yra] tik neteisėta okupacijos tąsa kitomis formomis“. Geriau vėliau, negu niekad. Šitai pasakius derėtų pripažinti, kad ankstesnis teiginys, jog 1940 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvai buvo „okupacijos pabaiga ir aneksijos pradžia“, yra klaidingas. Deja, tokio prisipažinimo nesulaukėme. Vietoj to – A. Nikžentaičiui įprasta dūmų užsklanda, kurioje – ne tik triuškinantis smūgis su tema niekaip nesusijusiam fantastiniam Ch. Pichelo „veikalui“, bet ir labai sėkmingas atkirtis paties A. Nikžentaičio išgalvotai ir man priskirtai pozicijai. Šiais dviem „pergalingais“ ėjimais ir užbaigiamas Lietuvos istorijos instituto direktoriaus straipsnis.
A. Nikžentaitis leidžia sau pameluoti, kad aš neva neigiu „1940 metų rugpjūčio 3 dieną, kaip Lietuvos aneksijos datą“. Neteisėtos aneksijos neneigiu nei aš, nei joks kitas man žinomas autorius. Tokia kova prieš savo paties išgalvotą poziciją yra toks pats pozicijos klastojimas kaip ir anksčiau minėtas fiktyvus pasirėmimas M. Romeriu. Aš neigiu tik tai, kad ši neteisėta aneksija buvo okupacijos pabaiga. Regis, jokių kontrargumentų tam teiginiui A. Nikžentaitis neturi, todėl tylomis jį inkorporuoja į savo poziciją, ir ieško būdų, kaip parodyti, jog taip jis rašė ir tada, kai taip nerašė.
Šitaip susipainiojęs terminuose Lietuvos istorijos instituto direktorius vis dar nepraranda entuziazmo mokyti terminologijos politikus: „atkreipti dėmesį į terminijos problemas verčia neatsakingas politikų elgesys bei chaosas painiojant šiuos terminus Lietuvos Respublikos įstatymuose“. Tačiau kas ir ką supainiojo įstatymuose, lieka visai nebeaišku. Anksčiau, kai A. Nikžentaitis su Č. Laurinavičiumi įrodinėjo, kad 1940 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvos okupacija pasibaigė ir prasidėjo aneksija, galima buvo suprasti, kad klaida yra kalbėti apie sovietinę Lietuvos okupaciją, trukusią iki 1990 m. Dabar, kai jau tarsi pripažinta, jog po neteisėtos aneksijos okupacija tęsėsi, lieka neaiškus pats pamokymo politikams turinys ir prasmė.
Vis dėlto ši diskusija, regis, galėtų duoti šiokių tokių vaisių, jeigu antrajame rinkinio „SSRS ir Lietuva“ tome nerastume „Akiračiuose“ preliminariai paskelbtų aiškinimų, kad 1940 m. įvykdyta aneksija užbaigė okupaciją, o 1940 m. rugpjūčio 3 d. prasidėjęs laikotarpis būtų įvardintas pagal naujausią A. Nikžentaičio formuluotę – kaip okupacijos tąsa ir naujas etapas. Žinoma, rusų kolegoms, kurie, anot A. Nikžentaičio, dabar prieš Kremlių pasiteisino tuo, kad dėl jų darbų „vanagai susimušė“, turbūt nesinorėtų vėl patekti į Kremliaus nemalonę. Todėl būtų gerai, jei rinkinio sudarytojai iš anksto nuramintų visuomenę ir patvirtintų, jog okupacijos tęsinys bus įvardintas būtent taip, net jei rusų istorikų bendradarbiams iš Lietuvos nesinorėtų stumti kolegų į tokią nemalonią padėtį. Juk bendradarbiavimas su istorikais, kurie turi galvoti ne tik apie mokslą, bet ir teisintis prieš Kremlių, yra rizikingas ir gali kelti pagrįstą visuomenės susirūpinimą.
