Slaptosios policijos vadovo pavaduotojas Hannu Moilanenas yra vienas iš nedaugelio žmonių Suomijoje, kuris prisipažino, kad savo akimis matė tą vadinamąjį Tiiteneno sąrašą. Sėdėdamas didžiojoje SUPO konferencijų salėje jis patvirtino, kad šis dokumentas bus įslaptintas visiems laikams.
"Niekada nepaskelbsime šio sąrašo. Nors dabar apie jį ir labai garsiai kalbama, tačiau praktiškai jis neturi jokios reikšmės. Jame nėra pavardžių, kurios dabar būtų svarbios visuomenei", - sakė jis. Ir nors šio pareigūno nuomonė labai svari, Suomijos valdžiai sunku atlaikyti jai daromą spaudimą.
"Finliandizacijos" epocha
Sąrašas pavadintas pagal buvusio SUPO direktoriaus Seppo Tiiteneno pavardę. Dabar jis virto aštrios viešos diskusijos tema, nes visiems įdomu, kas iš Suomijos elito per šaltąjį karą palaikė ryšius su komunistiniais režimais. Tuo metu Helsinkiui teko žaisti labai sudėtingą diplomatinį žaidimą, kurio tikslas buvo bent kiek neutralizuoti Sovietų Sąjungos keliamą grėsmę.
Po SSRS invazijos į Vengriją, 1956 metais Suomija mėgino išlaikyti gerus santykius su Maskva, tačiau taip, kad nepakenktų Vakarų sąjungininkams. Todėl buvo toleruojama grėsminga Rytų kaimyno diplomatų, kurie buvo tikrų tikriausi šnipai, veikla. Šiandien daug kas teigia, kad vien Tiiteneno sąrašo paskelbimas leistų Suomijai susitaikyti su savo pačios praeitimi. Tačiau slėpti šį sąrašą suinteresuota grupė politikų, kurie savo karjerą pradėjo praėjusio amžiaus 8 dešimtmetyje ir dabar yra valdžios viršūnėje.
Šios diskusijos priežastis - buvusio Suomijos prezidento patarėjo Alpo Rusi byla. Dabar šis žmogus dirba Suomijos ambasadoriumi prie Jungtinių Tautų. 2002 metų gegužės 12 dieną jis telefonu buvo iškviestas į Suomijos saugumo būstinę ir jau kitą dieną jam leista pasirinkti: arba prisipažinti išdavus Suomiją ir kaip šnipui būti nuteistam 4 metus kalėti, arba užsispyrusiai neigti savo kaltę, o tai gali baigtis nuosprendžiu kalėti iki gyvos galvos.
"Man tai buvo gyvenimo katastrofa. Buvau nustebęs ir nesupratau, apie ką kalbama. Žinojau tik viena - niekada nebendravau su jokia žvalgyba", - guodėsi A.Rusi viename interviu.
Po ilgai trukusių teismų pernai lapkritį kaltinimai A.Rusi buvo panaikinti, ir jis netgi gavo kompensaciją už patirtą moralinę žalą dėl nutekėjusios informacijos ir prieš jį pradėtą tyrimą. Tačiau ši byla suomiams priminė visą epochą, per kurią Suomijos santykiai su Sovietų Sąjunga buvo apibūdinami terminu "finliandizacija".
Po Antrojo pasaulinio karo Suomija, kaip Vokietijos sąjungininkė, 1941-1944 metais išsaugojo nepriklausomybę, tačiau turėjo įsipareigoti, kad jos užsienio politika neprieštaraus Sovietų Sąjungos interesams.
Suomijos establišmento ryšiai su Maskva tuomet buvo tokie svarbūs, kad 1956-1982 metais, kai prezidento pareigas ėjo Urho Kekkonenas, Kremlius praktiškai sprendė, kas į Suomijos vyriausybę gali būti įtrauktas, o kas ne. Nusiteikę prieš Sovietų Sąjungą politikai negalėjo padaryti jokios karjeros. Dabar jau pensinio amžiaus Helsinkio universiteto Politikos mokslų instituto profesorius Tuomo Martinkainenas aiškina, kad nors Suomija ir buvo laikoma neutralia valstybe, jai labai didelę įtaką darė Sovietų Sąjunga.
"Savas ruselis"
Buvęs Suomijos užsienio reikalų ministras Erkki Toumioja prisimena, kad norėdami pelnyti Maskvos pasitikėjimą politikai ieškodavo asmeninių kontaktų su Maskva. Tai juokais buvo vadinama žodžiu "kotiryssa", kurį būtų galima išversti kaip "savas ruselis".
"Iš tiesų kiekvienas šio to vertas Suomijos politikas Sovietų ambasadoje turėjo savą žmogų", - pasakoja E.Tuomioja. Tačiau atsirasdavo ir tokių, kurie nueidavo per toli. 1984 metais jaunas ambicingas žurnalistas Mattsas Dumellis net buvo nuteistas kalėti už šnipinėjimą SSRS naudai, nors už grotų sėdėjo neilgai.
1973 metais Helsinkyje esančiame "Rivoli" restorane šis žurnalistas pirmą kartą susitiko su "savuoju ruseliu" - Viktoru Taratinkinu. "Degtinė liedavosi upeliais, ne mažiau liedavosi ir alus, paskui dar ir vynas, nes rusų diplomatas visada apmokėdavo sąskaitą", - šiandien pasakoja M.Dumellis.
Šis žmogus jaunystėje pritarė Stalino idėjoms, kurios tuomet buvo populiarios tarp kairiųjų pažiūrų Suomijos jaunimo. Su Rusijos diplomatu jį supažindino panašių pažiūrų draugas. "Tuo metu daug gerta ir aštriai diskutuota. Į renginius ateidavo gražiausios merginos, nes kairieji grodavo geriausią muziką. Tas kolega tuomet ir paklausė, ar nenorėčiau susipažinti su tikru rusu. "Žinoma", - atsakiau. Pradedančiajam žurnalistui toks žmogus buvo vertingas informacijos šaltinis. Galėdavau jo klausinėti įvairiausių dalykų, o jis pasidalydavo su manimi vertinga informacija", - šiandien prisimena M.Dumellis.
Slogus aštuntasis dešimtmetis
Tačiau po kurio laiko M.Dumellis padarė lemtingą klaidą. Jis sutiko, kad jo butas taptų "kontaktų palaikymo" vieta. Jo adresu buvo siunčiami paslaptingi laiškai iš Danijos, kuriuos M.Dumellis turėdavo perduoti rusui. Dar ir šiandien neaišku, kas buvo tose siuntose. M.Dumellis aiškina, kad tuomet buvo kvailas ir naivus, taigi negalėjo atskleisti jokių paslapčių. Savo likimą jis mėgsta lyginti su Franzo Kafkos romano "Procesas" herojaus likimu. M.Dumellis pasakoja, kad kai jį suėmė, galvoje kirbėjo tik viena mintis: "Kodėl aš? Juk tame restorane visi gyrėsi: "mano ruselis - majoras, o tavo tik kapitonas. Jei iš tiesų būtum šio to vertas, turėtum generolą."
"Stasi" archyvų paslaptis
Kai buvo išslaptintas VDR slaptosios tarnybos "Stasi" archyvas, CŽV perdavė Suomijai 18 Suomijos priešų sąrašą, kuris tame archyve buvo rastas. Pasirodė, kad Suomijoje dirbo anoniminis agentas XV/11/69, kuris 1969-1976 metais VDR žvalgybininkams perdavė vos ne šimtą dokumentų. 2002-ųjų gegužę Suomijos televizijos kanalas YLE paskelbė, kad tuo slapyvardžiu slėpėsi Alpo Rusi, nors žurnalistai ir nepateikė jokių įrodymų. A.Rusi atsisakė diplomatinio darbo ir nutarė nebedalyvauti Suomijos parlamento rinkimuose. Dabar jis aiškina, kad 2003-ųjų pradžioje jį buvo ištikusi nervinė krizė.
Šiandien patogiai įsitaisęs savo bute Helsinkyje jis prisimena tų laikų košmarą. A.Rusi teigia, kad jo byla buvo labai paini, nes turėjo atitraukti visuomenės dėmesį nuo gerbiamų ir įtakingų Suomijos politikų. Jis aiškina, kad pats ėmėsi tyrimo ir įsitikino, jog buvo pakištas, nes taip siekta išsaugoti kelis svarbius asmenis, kurie šaltojo karo metais palaikė artimus ryšius su "Stasi" ir KGB. A.Rusi pamini kelių žinomų Suomijos politikų pavardes, tarp jų ir buvusį šalies premjerą Paavo Lipponeną, kurį kaltina vedus slaptas derybas su VDR diplomatais.
"Negalima leisti, kad žmonės, apkaltinti bendradarbiavimu su komunistine žvalgyba, neturėtų nė mažiausios galimybės įrodyti, jog yra nekalti", - sakė jis.
Suomijos saugumo vadovo pavaduotojas Hannu Moilanenas teigia, kad SUPO buvo pavesta ištirti A.Rusi bylą, bet informacija nutekėjo ne iš saugumo. H.Moilanenas prisimena, kad 8 dešimtmetyje, kai jis dar buvo jaunas karininkas, sovietų čiuptuvai buvo apraizgę visas Suomijos visuomenės gyvenimo sritis.
H.Moilanenas tikina, kad Tiiteneno sąrašo paskelbimas tik patvirtintų tai, ką visuomet sakė SUPO, nors su tuo ne visi sutinka ir yra nusistatę prieš jo paskelbimą. Tačiau ne visi taip mano. "Sąrašas privalo būti paskelbtas, nes tai paskatintų viešas diskusijas apie naujausią Suomijos istoriją, ypač apie niūrų 8-ąjį dešimtmetį. Tai buvo ir vis dar yra juoda mūsų istorijos dėmė", - įsitikinęs profesorius T.Martikainenas.
