Nubaustų nėra
„Tai nėra taip paprasta“,– „Sekundei“ apie pareigūnų sėkmes ir nesėkmes kovoje su prostitucija pasakojo Panevėžio vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Organizuotų nusikaltimų tyrimų tarnybos viršininkas Darius Pliavga.
Kriminalistams dažniau tenka narplioti prekybos žmonėmis bylas, šiuo metu pradėti trys tokie ikiteisminiai tyrimai.
Kūną pardavinėjantieji savo noru lieka tarsi pilkojoje zonoje, į kurią teisėsaugininkai įžengia nebent per parodomuosius reidus. Vertimasis prostitucija ir atlygintinis naudojimasis tokiomis paslaugomis kvepia bauda. Iki penkių šimtų litų tektų susimokėti tiek pardavėjams, tiek intymių paslaugų pirkėjams, jei pareigūnai sučiuptų pirmą kartą. D. Pliavga patvirtino, jog nei pernai, nei šiais metais mieste nubaustų už prostituciją nėra.
Praėjo laikai, kai norintiesiems užsidirbti teikiant intymias paslaugas tekdavo prašyti taksistų, viešbučių administratorių pagalbos. Kompiuterių eroje tarpininko vaidmuo patikėtas internetiniams „piršliams“, o jie savo darbą atlieka puikiai. Viešose ir net pypliams prieinamose skelbimų svetainėse – tikra kūnų mugė: kainos, paslaugų sąrašas, kontaktiniai duomenys, į erotikos ribas nebetelpančios fotografijos.
Vos vieną dieną trukęs žurnalisto tyrimas šokiravo: parsidavinėjančių moterų ir vyrų – nors vežimu vežk. Pardavėjai ir pirkėjai net tarp eilučių perskaito vieni kitų pageidavimus ir ilgiems susipažinimo žaidimams čia vietos nėra.
Siūlantieji intymias paslaugas jaučiasi nebaudžiami, tad drąsiai įvardija, ką ir už kiek parduoda. „Reikia 500 litų paramos. Pažadu nepamirštamą susitikimą“ – vilioja devyniolikmetė.
„Ieškau dosnaus meilužio“,– akivaizdžiai į būsimųjų meilužių kišenes žvilgčioja dar viena panevėžietė. „32 metų vyras siūlo save už pinigus.“
Kainos, už kurias parsiduotų besiskelbiantys panevėžiečiai, svyruoja nuo 50 litų už valandą iki 500 litų už naktį.
Devyniolikmetės skelbimas apie daromus visų rūšių masažus – labai jau nekaltas, palyginti su kitų, atvirai siūlančių pirkti kūniškus malonumus. Siūlymas pasilepinti masažu – internete jau keletą mėnesių, tad nurodytu telefono numeriu žurnalistai išsiuntė žinutę (sms), ar pasiūlymas masažuoti dar galioja. Teigiamas atsakymas atskriejo netrukus.
Masažuotoja paaiškino, jog šeštadienį bus Vilniuje, o dabar yra Panevėžyje. Ji be jokių derybų sutiko daryti erotinį masažą. Kabineto neturi, bet be jokių prieštaravimų važiuoja į viešbutuką už miesto. Masažuos nuoga iki pusės. Kuria apnuoginto kūno dalimi pageidaus mėgautis masažuojamas klientas, „specialistė“ nė neklausė.
Jos nedomino, nei kiek ją užsakančiam vyriškiui metų, nei kaip jis atrodo. Už valandą lengvos erotikos masažuotoja užsiprašė 100 litų ir pažadėjo sutartu laiku atvykti į susitikimo vietą. Viena iš paskutiniųjų merginos žinutė atėmė amą: „Bet aš ne viena, su penkių mėnesių sūnumi“.
Nusprendę, jog laikas sugaištas veltui, tyrimo iniciatoriai juokais pasiūlė pasiimti kartu ir kūdikį. Juokai išgaravo gavus dar vieną pranešimą iš masažuotojos: „Seip kai buna sotus netrikdo“ (kalba netaisyta, aut. past.).
Mačiusieji į šešiolikmetę panašią smulkutę mergaičiukę su kūdikiu ant pečių, matyt, nė juodžiausiose mintyse negalėtų įsivaizduoti, jog jauna mamytė prie nedidelio prekybos centro lūkuriuoja kliento ir kartu su juo bei smalsiai besidairančiu mažyliu valandai užsidarys viešbučio kambaryje.
Su erotinio masažo „profe“ susitikusiam korespondentui replikavus: „Kaip čia dabar tu.... su vaiku....“, masažuotoja mestelėjo: „Ir kas čia tokio?“.
Parsiduodantys vyrai ir moterys savo kūną ne visada drįsta įvertinti konkrečia pinigų suma, o ieškantieji prostitučių paslaugų tiesiai šviesiai rėžia, kiek mokėtų už „meilės seansą“. Seniausios profesijos atstovės iš Panevėžio atlygio prasme diskriminuojamos: panevėžiečiai seksui neišlaidūs ir moka nuo 20 iki 300 litų. 20 – už „skubią seksualinę pagalbą automobilyje per pietų pertrauką“.
Skelbimą, jog daili dvidešimtmetė studentė mielai praleistų laiką su pasiturinčiu vyriškiu, žurnalistė į pirmą pasitaikiusią skelbimų svetainę internete įdėjo be jokio vargo – nebūtina nei registruotis, nei mokėti už šią paslaugą. Netrukus nurodytu telefono numeriu pasipylė mobiliosios žinutės, o elektroniniame pašte laukė krūva laiškų.
Panašu, kad vyrukai puikiai suvokė, kas slypi po aptakiomis frazėmis, ir ėjo tiesiai prie reikalo: domėjosi sekso paslaugų įkainiais, klausinėjo, ar mergina turi kur parsivesti klientą. Dviejų šimtų litų valandos sekso malonumų kaina nė vieno neišgąsdino. Skelbimas internete pasirodė apie 11 valandą, jau 14 val. potencialūs kandidatai derino paskutines trumpesnių ar ilgesnių susitikimų detales.
„Sveika. Tik Panevėžyje? Noriu tave į Vilnių pakviesti. Apmoku kelionės išlaidas, plius honoraras“, – rašė vilnietis. Jis paprašė nuotraukos, o gavęs atsiuntė savąją. Iš jos žvelgė vidutinio amžiaus, pakankamai inteligentiškos išvaizdos vyriškis.
Dėl malonumų jis buvo pasirengęs nemažoms išlaidoms: kad niekas netrukdytų mėgautis jaunos merginos kūnu, jis pažadėjo intymiems žaidimams išnuomoti butą sostinėje ir jau nekantriai laukė susitikimo su prostitute.
„Jei be tabu, 500 litų už valandą tiks?“– vietoj „labas“ tiesiai prie reikalo ėjo Modestu pasivadinęs vyriškis. Sekso jam reikėjo skubiai, nes rengiasi išvykti į komandiruotę ir nuotraukos prašė, nes „nenoriu pirkti katės maiše“. Skubiai susitarti nepavykus, Modestas pažadėjo, kad „apsireikš vėliau“.
„Kiek pageidautum gauti, kokios sąlygos?“– mandagumus nubloškęs į šalį klausinėjo dar vienas potencialus klientas. Jo reikalavimų prostitute apsimetusiai žurnalistei sąrašas labai konkretus: geras seksas, jokių asmeniškumų ir konfidencialumas.
Vyriškis pageidavo, kad prostitutė kartu su juo vyktų į keliones, esant reikalui praleistų savaitgalius. Apie konkrečias sumas klientas susirašinėti nepanoro: kvietė susitikti ir aptarti žodžiu „visas kontrakto sąlygas“.
Valandai ar dviem pasismaginti su prostitute vyriškiai ištrūksta iš darbo arba aukoja tam pietų pertrauką. Verslininkai jaunos merginos draugija mėgaujasi verslo kelionėse arba išsiuntę savo šeimas į užjūrio kurortus.
Per keletą valandų „studentės“ paslaugų prireikė 17 vyriškių. 12 iš jų tenkino kaina ir jie buvo pasiryžę tą pačią dieną nusipirkti merginą nors valandai. Klientų antplūdis atslūgo baigiantis darbo dienai, kai ateina metas grįžti į šeimas.
„Panevėžio m. VPK yra paskirti policijos pareigūnai, kurių pagrindinės darbo veiklos kryptys yra prekybos žmonėmis tyrimas bei nusikaltimų, susijusių su prostitucija, tyrimas“, – kad miesto policija nesėdi rankų sudėjusi, aiškino Kriminalinės policijos ONTT vadovas D. Pliavga.
Pareigūnai tvirtina, jog analizuoja žiniasklaidoje, internete pasirodančią informaciją apie galimą prostituciją. Tokio pobūdžio informacija yra tikrinama, tiriamas galimas veikas stengiamasi užkardyti.
„Galima paminėti, kad skelbimuose vyrauja įvairaus turinio informacija, kurios didžioji dalis susijusi su asmenų naujomis pažintimis bei įvardijami pažinčių būdai“, – sakė „Sekundės“ pašnekovas. Tad nesunku nuspėti, jog pageidaujantieji tik susipažinti su dosniais rėmėjais nėra traktuojami kaip užsiimantieji prostitucija.
„Esant atviriems seksualinių paslaugų siūlymams, policija privalo ir atlieka asmenų, galinčių užsiimti nusikalstama veika, išaiškinimą. Paskleista informacija, kuri galimai turi nusikalstamos veikos požymių, turi būti tiriama, nustatytas šios informacijos siuntėjas, vėliau tyrimo metu nustatoma, ar yra įvykdyta nusikalstama veika ar kitoks teisės pažeidimas“, – tvirtino D. Pliavga.
Konkrečių tokių tyrimų rezultatų jis nepateikė. Reikia pripažinti, jog policininkams nėra lengva užkirsti kelią sekso pardavėjams ir pirkėjams, jei sandorio sėkminga baigtimi suinteresuotos abi pusės.
Esą labai sudėtinga nustatyti žinučių, siūlančių ar perkančių sekso paslaugas per televiziją, siuntėjus. Savo kūnus pardavinėjančios prostitutės puikiai išmano savo darbo subtilybes: nusiperka telefono kortelę tik trumpam laikui, ją greitai sunaikina, vėl perka naują ir taip suklaidina net patyrusius pareigūnus.
Pasiteiravus, ar policija nesinaudoja jau įprastu bei veiksmingu būdu – nusikalstamos veikos modelio imitacija, D. Pliavga užtikrino, jog bandydami išvilkti į dienos šviesą nelegalaus verslo dalyvius pareigūnai vadovaujasi Operatyvinės veiklos įstatymo nuostatomis, Baudžiamojo proceso kodekso normomis ir kiekvienu atskiru atveju pasirenka vieną iš tyrimo formų.
„Prostitucijos problema išlieka aktuali kaip neigiamas socialinis reiškinys. Problemą sprendžia kartu teisėsaugos institucijos, visuomeninės organizacijos, valstybinės institucijos bei pati visuomenė“, – sakė pareigūnas.
Tačiau, kaip pripažino VPK atstovas, jau antri metai už parsidavinėjimą, prostitučių paslaugų pirkimą nėra ką bausti.
Visuomeninės organizacijos daugiausia dėmesio sutelkusios prievarta sekso vergėmis paverstų moterų reabilitacijai, Vilniuje, stoties rajone besidarbuojančioms prostitutėms dalijami švirkštai, prezervatyvai. Visuomenė šiai problemai kol kas pakanti: pakalbinus atsitiktinius panevėžiečius visi lyg susitarę tvirtino, jog prostitucijos mieste nėra.
Anot D. Pliavgos, bausti informavimo priemonių, skelbiančių sekso paslaugas reklamuojančius skelbimus, nėra pagrindo, jei informacijos skleidėjas apsidraudžia prierašu „Už žinutės turinį atsako siuntėjas“.
Pagal Europos Tarybos konvenciją dėl elektroninių nusikaltimų, už elektroninius nusikaltimus atsako ir internetinių paslaugų teikėjai. Pelnas iš internetinių nusikaltimų skaičiuojamas milijardais, o prostitucijos paslaugų reklama – tik nedidelė pavojingo ledkalnio viršūnė tokio pobūdžio nusikaltimų vandenyne.
Parlamentaro, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto nario Kęstučio Čilinsko nuomone, policija nedaro nieko, kad užkirstų kelią šiam reiškiniui, nors tam turi visas reikalingas priemones.
„Įstatymų pakanka. Problema policijos veikloje. Policininkai, švelniai tariant, neveiklūs, net patys pasinaudoja prostitučių paslaugomis. Tokie atvejai yra nuskambėję viešai“, – „Sekundei“ sakė Seimo narys.
Jis pageidautų daugiau naujosios policijos vadovybės dėmesio prostitucijos problemai.
„Valstybė išlaiko policijos tyrėjus, suteikia galimybę sukurti nusikalstamos veikos modelį ir užkirsti kelią tokioms veikoms. O kuriama sistema, kai iš prostitučių imama duoklė, ir prieš šį reiškinį užmerkiamos akys”, – piktinosi K. Čilinskas.
Jo nuomone, situacija į gera pasikeistų, jei policijos generalinis komisaras taptų atskaitingas ne prezidentui, o Seimui. Tada esą iš jo būtų galima pareikalauti didesnės atsakomybės už policijos veiklos kokybę.
„Žmonės mato, kad žodžiai skiriasi nuo darbų. Tai yra žiauru“, – sakė parlamentaras. Tyrimą atlikę žurnalistai paskaičiavo, jog prostitucija – pelninga ir beveik nebaudžiama verslo sritis. Jei tyrimo dalyvė būtų susitikusi su jos intymių paslaugų pageidavusiais klientais, jos piniginė per dieną būtų papilnėjusi beveik trimis tūkstančiais litų.
