Jo manymu, kiekvieną išvykusiųjų kartą iš Lietuvos, galima dalinti į tuos, kurie persikėlę į svečią šalį pasiryžta ir deda pastangas nenutautėti ir tuos, kuriems tautybė yra nesvarbi. Tokiems, nutautėjimo procesas yra daug greitesnis, o tie, kurie yra nutarę likti lietuviais, prisitaiko prie ten rasto gyvenimo būdo, bet vis tiek stengiasi gyventi savoje Lietuvoje – tokioje, kokią atsivežė, arba tokioje, apie kokią pasakojo jų tėvai. Šiandien, Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, situacija yra šiek tiek pasikeitus, bet nutautėjimo grėsmė išlieka ta pati. Paties pašnekovo du sūnūs ir dukra kalba lietuviškai, jiems nesvetima lietuvių kultūra ir istorija, tiesa, iki šiol nė vienas jų Lietuvoje dar nesilankė.
Pats L.Narbutis baigęs mokslus dirbo finansų srityje, o 1989 metais ėmėsi savo verslo, visiškai nutolusio nuo įprastos sau veiklos. Jis įkūrė meno galeriją ir meno darbų apipavidalinimo studiją.
L.Narbutį ne vienas žino ir kaip „Margučio“ radijo laidų vedėją, taip pat jis bendradarbiavo su „Amerikos balsu“, „Laisvąja Europa“, o vėliau ir su „Lietuvos radiju“. Ar nesigailite sugrįžęs?
Jokiu būdu. Kodėl?
Esu labai patenkintas gyvendamas šioje terpėje. Patenkintas, nes esu Lietuvoje, apie kurią galvojau visą savo gyvenimą.
Negi niekas nenuvylė? Negi niekas čia apsigyvenus nepasirodė ne taip, kaip tikėjotės?
Žinoma, kad nuvylė, bet kita vertus, ten gera, kur mūsų nėra. Viskas priklauso nuo to, ko žmogus ieško. Pavyzdžiui, aš norėjau gyventi tikroje Lietuvoje, o ne tokioje, kurią buvau susikūręs gyvendamas užsienyje, užtai ir sugrįžau. Bent man, gyvenimas čia labai priimtinas. Jeigu jau reikia kažką paminėti, kas mane nuvylė, tai, galbūt, tarpusavio žmonių bendravimas, o geriau pasakius jo nebuvimas ir nekalbu apie draugus.
Atrodo, kad Lietuvoje egzistuoja, jei galiu taip išsireikšti, savotiška kastų sistema, ką aš pavadinčiau runkelių ir elito sindromu. Pasigendu akių kontakto su nepažįstamais ir šypsnio veiduose. Bet visa tai suprantama, tai tik sunkios kasdienybės simptomai, kuriuos bus galima pagydyti palengvinus Lietuvos žmonių gyvenimą. O kad taip įvyktų, jie irgi turi prisidėti. Viena galimybė pakeisti nepriimtiną gyvenimo būdą Lietuvoje, o jų yra ir daugiau, tai dalyvauti rinkimuose ir rinkti tuos kurie dirbs rinkėjams, o ne sau.
Yra tekę girdėti, kad Amerikoje esama lietuvių, kurie piktinasi, kad Lietuva ne tokia, kokią jie paliko, tačiau jie čia net neatvažiuoja, o įspūdį susidaro tik iš žiniasklaidos ar kažkieno kito pasakojimų.
Tokių, kurie po Antrojo pasaulinio karo atvyko į JAV jau subrendę ir dar yra gyvi, galima suskaičiuoti ant pirštų. O kalbant apie tuos kurie atvyko Lietuvai laisvėjant, ar jai tapus nepriklausoma, tai atsakymas į jūsų klausimą, manyčiau, yra labai paprastas: savo išreikštu nepasiteninimu, jie pateisina savo gyvenimą už Lietuvos ribų. Bet pakalbėkim apie sugrįžimą. Jei Antrajam pasauliniam karui pasibaigus, Lietuva būtų tapusi vėl nepriklausoma valstybe, manyčiau, kad visi pabėgėliai į Vakarus būtų grįžę namo.
Kai praleidi beveik visą savo gyvenimą kitoje šalyje, prie jos pripranti, įleidi šaknis, įsigyji finansinių įsipareigojimų, tai verčia pagalvoti ar po tiek metų nori keisti savąją aplinką. Tai suprantama, ar ne? Lygiai tas pats bus ir su „trečiabangiais“. Dalis dabar grįžtančių tai daro todėl, kad JAV neturi legalaus statuso. Kita dalis grįžta, nes pasiilgo savojo krašto. Tikiu, kad bus ir tokių „trečiabangių“, kurie grįš jau sulaukę pensijinio amžiaus, tik nežinia kiek tokių bus. Jų galėtų būti ir labai daug, bet mūsų Vyriausybė turėtų jau šiandieną apie tai pagalvoti ir atitinkamai reaguoti.
„Trečiabangiai“ susidurs su tomis pačiomis problemomis kaip ir „dipukų“ karta – vaikai, anūkai, gyvenimo būdas ir pan. Ir čia kalbu ne tik apie Ameriką, bet ir tuos, kurie neseniai išvyko į Airiją, Jungtinę Karalystę ar Ispaniją. Tiesa, skirtumas tas, kad dabar Lietuva yra nepriklausoma ir lėktuvu iš Europos ji pasiekiama per dvi-tris valandas. Tačiau Konstitucinio Teismo išaiškinimas, kad lietuvis gali prarasti savo igimtą teisę būti Lietuvos piliečiu, nesvarbu kur jis gyventų, yra ir ateityje bus problema, jei įstatymai nebus pakeisti.
Mano giliu įsitikinimu, įgimtos teisės panaikinimas, tikrai pakenks Lietuvai. Jei situacija nepasikeis, sugrįžtančių arba norinčių palaikyti ryšį su Lietuva tikrai sumažės. Reikia tikėtis, kad Seimas turės toliaregiškumo ir drąsos įstatymiškai šį reikalą sutvarkyti.
Bet juk yra JAV ir tokių žmonių, kurie net atostogų į Lietuvą neatskrenda, tačiau turi susidarę gan kritišką nuomonę apie Tėvynę. Jiems esą pikta, kad čia klumpakojis nebėra populiariausias šokis...
Manyčiau, kad tokių žmonių visur yra. Nebūtinai tos priežastys, dėl kurių jie sako negrįžtą į Lietuvą yra tikros. Gal iš tiesų jie negali išvažiuoti, nes nėra pakeitę savo statuso, kiti suamerikonėję ir neturi jokio noro palaikyti artimesnius ryšius su Lietuva. Gali būti ir taip, kad paprasčiausiai jie neturi finansinių galimybių čia atskridę parodyti savo pranašumą. Kalbant apie atvykusiųjų 1950 metais vaikus, galima konstatuoti, kad jei jie nuo mažumės nebuvo įtraukti į lietuvišką veiklą, nemoka lietuvių kalbos, tai ta Lietuva nelabai jiems ir įdomi, nėra jiems čia ko važiuoti. Panašus likimas laukia ir „trečiabangių“.
Ar jums pačiam daug kainavo grįžimas? Neklausiu apie pinigus, klausiu apie sprendimą.
Apie grįžimą pradėjau galvoti pirmą kartą apsilankęs Lietuvoje 1989 metais. Reikia grįžimui subręsti, tai nėra spontaniškai įvykdomas nutarimas. Kai išgyveni užsienyje tiek metų kiek aš išgyvenau, iškyla daug klausimų. Pavyzdžiui, ar visi šeimos nariai nori grįžti, kaip bus su vaikais ir anūkais, kai išvyksiu. Prieš man išvykstant, ne vienas mano draugas sakė, kad ir jis norėtų grįžti į Lietuvą, bet... Sprendimas grįžti yra labai individualus.
Dabar jau grįžusių tiek „trečiabangių“, tiek „dipukų“ Lietuvoje yra. Bet masiškai jie negrįžta. Kuo ilgiau gyveni už Lietuvos ribų, manyčiau, o tai galėtų būti penkeriuų metu riba, grįžimas pasidaro problematiškas. Pradedi galvoti, kad teks palikti darbą, vaikus, anūkus, susimąstyti tenka ir apie tai, kad Lietuvos, tokios kokia ji dabar yra gal ir nepažįsti. Tada noras „krautis lagaminą“ išnyksta. O čia atvažiavus irgi yra situacijų, kurias reikia ir suprasti, ir prie jų priprasti, nes JAV tie dalykai būtų kitaip spendžiami ir suprantami kitaip nei čia.
Mes su žmona buvome pasiruošę, subrendę sugrįžti, tačiau kai reikia ten parduoti nuosavybę ir agentas atveda į tavo būstą pirkėjus, pasijauti nejaukiai. Būtent, pasirašai pardavimo sutartį ir jauti, kad nukerti ryšį, kuris sieja tave su ta aplinka kurią pažįsti, prie kurios esi pripratęs ir kuri sieja su ta šalimi kurioje gyveni. Bet tuo pačiu, galiu pasakyti, jog esu dėkingas JAV už tai, ką ta šalis man davė. Tikrai buvau patenkintas gyvenimu ten, bet jaučiau, kad mano vieta yra Lietuvoje.
Kodėl sutikote būti prezidento patarėju?
Sutikau, nes buvau pakviestas. Jei prezidentas kviečia, vadinasi galiu būti naudingas ir tikiuosi ne tik jam, bet ir Lietuvai.
Mūsų prezidentas pats yra sugrįžėlis iš Amerikos. Jūs ir kitas patarėjas išeivijos klausimais Daumantas Matulis irgi grįžę iš JAV. Nemanote, kad vienas patarėjų turėjo būti iš dabar populiariausių lietuvių emigrantų šalių? Ar būsite pakankamai kompetentingi patarti ir apie Airijos, Ispanijos, Didžiosios Britanijos lietuvių reikalus?
Nežinau, ar yra grįžusių iš minimų kraštų, nes daugelis ten dar nėra užtektinai ilgai užsibuvę. Kita vertus, aš esu pakankamai susipažinęs, bendravęs, ypač per paskutinius trejus metus, su situacijomis, kurias patiria lietuviai gyvenantys už Lietuvos ribų.
