Penki naujosios „žemaičių tautos“ iniciatyvinės grupės nariai – buvęs seimūnas paksistas Egidijus Skarbalius, stipriabarzdis Antanas Kontrimas, kilojantis alaus statines savo barzda, Alvydas Jokšas, Arvydas Norvydas, vilnietis Liudvikas Ragauskis – jau ir žemaičių „tautos“ registrą kurti sumanė ir pasiskelbė, esą jau 1,5 tūkstančio „tautos“ narių suregistravo ir dar dešimteriopai daugiau suregistruoti tikisi. Rodos, naują tautą sukurti – tas pats kas sodininkų draugiją įsteigti.
Stipriabarzdžio Antano logika paprasta: „Jeigu yra žodis, vadinasi, yra ir kalba. Jei yra kalba – turi būti ir tauta“. Ačiū, Antanai. Jei kada nors bus panaikinta lietuvių tauta, žinosiu, kad kaip nutautėjęs kaunietis galiu dar rinktis iš žeimeliečio, anykštėno ir vilniečio tautybių. Bet kol kas pabūsiu lietuviu. Na, o, pasak Egidijaus Skarbaliaus, teismams bus pateikti ieškiniai, kuriuose „planuojama išdėstyti konkrečius istorinius, kultūrinius, socialinius faktus, rodančius, kad žemaičių tauta buvo ir yra“ („Plungė“, 2007-07-13).
Tiesiog nuostabu – Lietuvos istorija bus rašoma teismuose. Rašys E. Skarbalius, padedamas advokatų ir diskutuodamas su teisėjais. Istorijos fakultetus Lietuvos universitetuose galima uždaryti, o istorikus paleisti šunims šėko pjauti. Juk kuo toliau, tuo labiau aiškėja, kad istoriją tyrinėti ir iš pagrindų perrašinėti gali bet kas. Beje, pastebimas dėsningumas, kad kuo mažiau žmogus išmano istoriją, tuo didesnę revoliuciją šiame moksle sugeba padaryti. Antai Rusijoje vienas matematikos profesorius su grupe kolegų vieną po kitos kepa knygas, kuriose įrodinėja, kad Jėzus Kristus gimė XII amžiuje, o ankstesnės istorijos išvis nebuvo... Vis dėlto kaip nykstančios istoriko profesijos, kuriai vis sunkiau konkuruoti su naujais pranašais, atstovas į darnią Skarbaliaus viziją pabandysiu įkišti ir savo trigrašį.
Žemaičių vardas istorijos šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1219 metais, kuomet Lietuvos kunigaikščiai – tarp jų ir žemaičių – sudarė taiką su Volynės kunigaikščiais. Ten dar minimi Deltuvos kunigaikščiai – dabartinis Deltuvos miestelis yra šalia Ukmergės (kiek man žinoma, nei jo, nei Ukmergės rajono, gyventojai deltuvių tautos kurti nesiruošia – bent jau kol kas). Keliais dešimtmečiais vėlesni šaltiniai aiškiau nusako, kas yra tie žemaičiai. „Lietuviai, kurie vadinami žemaičiais“, – taip net tris kartus žemaičius įvardija vienas iš pagrindinių XIII a. Lietuvos istorijos šaltinių – Eiliuotoji Livonijos kronika. Kitais atvejais ta pati kronika juos vadina ir tiesiog žemaičiais, ir tiesiog lietuviais (pavyzdžiui, 1236 m. Šiaulių mūšio aprašyme kalbama tik apie lietuvius, o žemaičiai neminimi, nors galima numanyti, kad dauguma tų lietuvių buvo iš Žemaitijos).
Kitas kryžiuočių kronikininkas Petras Dusburgietis, aprašydamas pirmuosius Prūsijos kryžiuočių žygius į Žemaitiją, randa ten tik lietuvius. Porą kartų patikslina – „lietuviai iš Žemaitijos“. Patį Žemaitijos vardą jis mini gana retai, o jos gyventojų žemaičiais išvis nevadina – tik lietuviais (nors išskiria karšuvius). Kiti viduramžių šaltiniai žemaičius irgi vadina ir lietuviais, ir žemaičiais.
Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas 1323 m. Vilniuje sudarytoje taikos ir prekybos sutartyje su Livonija pareiškė: „Štai tos žemės, kuriose mes nustatėme taiką: iš mūsų pusės – Aukštaičių ir Žemaičių žemė, Pskovas ir visi Rusinai, kurie yra mūsų valdžioje...“ Gediminas aiškiai apibūdino savo valstybės struktūrą: Aukštaitija, Žemaitija ir Rusia, taigi Lietuva yra Aukštaitijos ir Žemaitijos junginys. Aukštaitija – tai „aukštutinė Lietuvos dalis“, Žemaitija – žemutinė. Tai puikiai žinojo ir XIV amžiaus Livonijos kronikos autorius Hermanas Vartbergė.
Patys žemaičiai 1416 m. pradžioje Konstanco bažnytiniame suvažiavime visai katalikiškai Europai pateiktame „Žemaičių skunde“ pareiškė, kad „daugelis iš mūsų brolių su ta pačia lietuvių gimine, kurios mes esame kūnas ir kaulai, yra atgimę šventame krikšto šaltinyje“. 1420 m., imperatoriui Zigmantui Liuksemburgiečiui priėmus Vokiečių ordinui palankų sprendimą dėl Žemaitijos priklausomybės, Vytautas Didysis pasipiktinęs rašė: „Juk pirmiausia Jūs padarėte ir paskelbėte sprendimą dėl Žemaičių žemės, kuri yra mūsų paveldėjimas ir mūsų tėvonija iš teisėtos prosenolių bei senolių įpėdinystės. Ją ir dabar nuosavybėje turime, ji dabar yra ir visada buvo viena ir ta pati Lietuvos žemė, nes yra viena kalba bei tie patys gyventojai. Bet kadangi Žemaičių žemė yra žemiau negu Lietuvos žemė, todėl ir vadinama Žemaitija, nes taip lietuviškai yra vadinama žemesnė žemė. O žemaičiai Lietuvą vadina Aukštaitija, t. y. iš Žemaičių žiūrint, aukštesne žeme. Taip pat Žemaitijos žmonės nuo senų laikų save vadino lietuviais ir niekada žemaičiais, ir dėl tokio tapatumo savo titule mes nerašome apie Žemaitiją, nes viskas yra viena, vienas kraštas ir tie patys gyventojai“.
XV a. Aukštaitijos sąvoką iš vartosenos išstūmė Lietuva siauresniąja prasme, todėl imta kalbėti apie „Lietuvą ir Žemaitiją“, tačiau tai nereiškia, kad žemaičiai nustojo būti lietuviais. Martynas Mažvydas savo Katekizmo prakalbą skyrė lietuviams ir žemaičiams – ,,lietuvninkump ir žemaičiump“ – jam nė į galvą neatėjo, kad lietuviams ir žemaičiams reikėtų rašyti atskirus katekizmus (anot akademiko Zigmo Zinkevičiaus, pats Mažvydas buvo kilęs į žemaičių dūninikų tarmės ploto, tačiau jo raštų kalba gerokai suaukštaitinta). Lietuviškos raštijos pradininkas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Mikalojus Daukša irgi buvo kilęs iš istorinės Žemaitijos, tiesa, jo gimtųjų Dotnuvos–Kėdainių apylinkių tarmė pagal šiuolaikinę klasifikaciją skiriama vakarų aukštaičiams. Nors ir buvo žemaitis, savo kalbos žemaitiška M. Daukša nelaikė. Savo išverstą „Postilę“ (1599 m.) jis skyrė visai Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei ir jos lenkiškoje pratarmėje rašė: „Pagaliau, kad ir negautum kitos paramos ir naudos iš tų knygų, išverstų į lietuvių kalbą, gana man bus, jog šiuo, nors ir mažu savo darbeliu, – kaip manau ir geidžiu, – duosiu pradžią ir paskatinsiu mūsiškius mylėti gimtąją kalbą, jos laikytis ir ją ugdyti. Juk tatai mums ir visiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojams, kaip sakyta, labai turėtų rūpėti.“
Vis dėlto netrukus po Mikalojaus Daukšos veikalų pasirodymo, atsirado sąvoka „žemaičių kalba“. Atsirado ir supratimas, kad ji skiriasi nuo lietuvių kalbos. Pirmieji apie žemaičių kalbą prabilo rytų aukštaičiai – „lietuviai“ siaurąja prasme.
Jau leidžiant M. Daukšos verstą Jokūbo Ledesmos „Katekizmą“ (1595 m.), kažkokių „dievobaimingų vyrų“ buvo parengtas ir kitas jo vertimas į „tikrąją“ to meto lietuvių kalbą, bet jis nebuvo išleistas. 1605 m. buvo išleistas dar vienas anoniminis J. Ledesmos „Katekizmo“ vertimas, kurio pratarmėje rašoma: „Atėjo ausiump mano ne vieno žodžiai, kurie neišmaną sakos Katekizmo, perguldyto nuog Jo Mylistos kunigo Mikalojaus Daukšos, Kanauninko Bažnyčios Žemaičių, jog esąs anas perguldęs jį žemaitiškai, ir geidė anys nuog manęs, idant lietuviškai būtų perguldytas. Tai žinau gerai, jog jo Mylista, ir Lietuvai, ir Žemaičiamus norėdamas gerai padaryt, abeja tąjį Katekizmą perguldė ir todrin abejos giminės žodžius paguldė. Vienok idant Lietuva tuo geriaus ir labiaus savo prigimtąjį lietuvišką liežuvį pažintų, ir permanytų, ir žodžiai anie, kuriuos bylo: „Neturime Katekizmo lietuviško“, nustotų, tą Ledesmos Katekizmą iš naujo perguldžiau, kuris jau pirma to buvo perguldytas ir nežinau, kaip nugaišintas“.
Taip Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVII a. susiklostė tradicija leisti dvejopas knygas: Vilniaus vyskupystei – raštų kalbos variantu, paremtu rytų aukštaičių tarme („lietuvių kalba“), o Žemaičių vyskupystei – raštų kalbos variantu, paremtu, kaip šiandien pasakytume, vakarų aukštaičių tarme („žemaičių kalba“). „Žemaičių kalba“, kurios pradininku laikytinas M. Daukša, vis dėlto ne visada buvo vadinama žemaičių kalba, dažnai – tiesiog lietuvių kalba. Nuo XVIII a. pradžios ji išstūmė Vilniaus vyskupystės lietuvių (rytų aukštaičių) „kalbą“. Nuo tol imtos leisti vakarų aukštaičių tarmės pagrindu parašytos knygos. Šią tarmę įtvirtino 1737 m. išleista pirmoji ir vienintelė LDK lietuvių kalbos gramatika – „Lietuvos kalbų visuma pagal šios kunigaikštystės pagrindinės tarmės gramatikos dėsnius aprašyta“. Priklausomai nuo autoriaus kilmės ir išsilavinimo ja parašytuose raštuose pasitaikydavo daugiau ar mažiau rytų aukštaičių arba žemaičių (šiuolaikine prasme) tarmės priemaišų. Kartais žemaitybės (šiuolaikine prasme) šioje kalboje sudarydavo iki pusės žodžių, o kartais – vyraudavo. Pati kalba dažniausiai buvo vadinama ir lietuvių, ir žemaičių kalba.
XIX a. pradžioje žemaičių bajorų tarpe kilus lituanistiniam sąjūdžiui, žemaitybės dar labiau įsigalėjo lietuviškuose raštuose. Dionizas Poška ir kiti to meto lietuvių veikėjai manė, kad žemaičių (dūninikų) tarmė turėtų tapti bendrinės lietuvių kalbos pagrindu. Bet niekam nekilo mintis kurti atskirą nuo lietuvių kalbos bendrinę žemaičių kalbą. XIX a. I pusės autoriai dažnai sinonimiškai vartodavo sąvokas „lietuvių kalba“ ir „žemaičių kalba“, o kartais – ir „Lietuvos ir Žemaičių kalba“ (M. Davainis-Silvestraitis lenkų skaitytojui paaiškino: „lietuvių kalba, kuri Žemaitijoje vadinasi žemaičių“). Nepaisant dažnai vartojamos frazės „lietuviai ir žemaičiai“, XIX a. lietuvių tautinė savimonė buvo bendra. „Nes pamarys baltickas nėra perdalytas, – / Lietuvių ir žemaičių kraujas sumaišytas,“ – 1810 m. rašė D. Poška.
Buvo ir trečia lietuvių kalbos atmaina – Mažosios Lietuvos lietuvių rašto kalba, taip pat paremta vakarų aukštaičių tarme. Į tautinį atgimimą XIX a. II pusėje aktyviai įsijungus Užnemunės lietuviams, kalbėjusiems Mažajai Lietuvai artimomis tarmėmis, būtent šio raštų kalbos varianto pagrindu ėmė formuotis ir iki XX a. pradžios susiformavo lietuvių bendrinė kalba. Nors ji ir nebuvo tiesioginė XVII a. „žemaičių kalbos“ palikuonė, bet susiformavo tos pačios vakarų aukštaičių tarmės pagrindu, tad, kalbant M. Daukšos oponentų terminais, šiandieninė lietuvių bendrinė kalba yra labiau žemaitiška, nei lietuviška.
Iš tiesų istorinė Žemaitija neturėjo savo kalbos: rytiniai ir pietiniai žemaičiai nuo seno kalbėjo vakarų aukštaičių tarme, o Šiaurės Vakarų Žemaitija – žemaičių dūnininkų ir dounininkų tarmėmis. Beje, dounininkų tarmė susidarė dėl kuršių substrato įtakos – Telšių – Kretingos kraštas XIII a. dar tebebuvo kuršių gyvenamas. Žemaičiai čia užklysdavo tik kaip svečiai. Kovų su kryžiuočiais metu, ypač po 1260 m. bendros pergalės Durbės mūšyje, pietiniai kuršiai prisijungė prie Lietuvos ir ilgainiui sulietuvėjo – tiksliau, sužemaitėjo, savo kalbos palikimą išsaugodami unikalioje žemaičių dounininkų tarmėje (be abejo, būta ir nemažos žemaičių imigracijos į kovų metu ištuštėjusias kuršių žemes).
Žemaitija davė Lietuvai LDK raštijos pradininką Mikalojų Daukšą, pirmąjį lietuviškai rašiusį istoriką Simoną Daukantą, lietuvių tautinio sąjūdžio pradininką vyskupą Motiejų Valančių, žymiausią lietuvių poetą Joną Mačiulį-Maironį, antrąjį Lietuvos Respublikos Prezidentą Aleksandrą Stulginskį ir daug kitų iškilių asmenybių, be kurių neįsivaizduojama Lietuvos istorija ir kultūra. Visi šie žmonės buvo tikri žemaičiai ir ne mažiau tikri lietuviai.
Kuriantiems tokį naujadarą, kaip „žemaičių tauta“, visus savo krašto šviesuolius teks paskelbti tautiškai nesusipratusiais žemaičiais ar net „žemaičių tautos“ išdavikais, arba jų biografijas bei kūrybą klastoti. Kitaip sakant, istorinę atmintį teks keisti fikcijomis, arba jos visai atsisakyti.
Nenuostabu, kad Žemaitijos pseudopatriotų tarpe populiarėja tokios knygos, kaip Čarlzo Pičelo (Charles Louis Thourot Pichel, 1890–1982) „Žemaitija“ (anglų kalba išleista 1975 m., lietuviškas vertimas pasirodė 1991 m.). Jos autorius – pagarsėjęs šarlatanas, sukūręs fiktyvų Joanitų (Maltos) ordiną (kadangi daugelis šio ordino narių buvo Pičelo tipo žmonės, vėliau jis suskilo į daugybę to paties pavadinimo ordinų, iš kurių kiekvienas skelbiasi „tikruoju“). Vienas iš šio „Šv. Jono ordino“ narių buvo kažkoks Bernardas Benjaminas Blažys (Bernard Benjamin Blazes), skelbęsis Žemaitijos didžiuoju kunigaikščiu. Pičelo knyga – tai primityvus Lietuvos istorijos konspektas, pagardintas intarpais iš šio „didžiojo kunigaikščio“ išsigalvotos savosios „Saulės dinastijos“ genealogijos. Fantazuodamas apie savo prarastą „karalystę“ Blažys sukūrė lietuvių užkariautos ir engiamos Žemaitijos civilizacijos įvaizdį.
Net nuostabu, kad šis primityvaus šarlatanizmo pavyzdys kai kurių neožemaičių pagarbiai cituojamas kaip didžiausias autoritetas. Apie tariamą „Saulės dinastiją“ bandoma kurti net eiles ir prozą. Ypač dideliu autoritetu Pičelą laiko „Žemaitijos prezidentu“ save tituluojantis Justinas Burba, bet šis, regis, kuria dar vieną „žemaičių tautą“, kuri ne visai sutampa su Skarbaliaus „žemaičių tauta“... Kas tai – klounai, nemokšos ar provokatoriai? Kokie bebūtų jų žaidimų motyvai, akivaizdu, kad jie bando naikinti istorinę lietuvių žemaičių tapatybę ir savo nemokšiškumu užkrėsti kitus.
Žemaičių „tautos“ kūrimo iniciatyva, nors ir dangstoma žemaičių „kalbos“ ir kultūros išsaugojimo lozungais, iš tiesų yra nukreipta ne tik prieš lietuviškąją žemaitiškos tapatybės dalį, bet ir prieš kitas žemaitiškumo apraiškas, visų pirma žemaičių tarmes ir šnektas.
Žemaičių kalba neegzistuoja. Neegzistuoja ne dėl to, kad kažkas nenori „tarmės“ pripažinti „kalba“. Žemaičių tarmė – tai daugybės patarmių, šnektų ir pašnekčių visuma. Jų tarpe nėra jokio bendro standarto, jokios visus žemaičius vienijančios „kalbos“. Žemaičių tarmės yra labai įvairios, net jei nekreipsime dėmesio į istoriškai žemaitišką vakarų aukštaičių tarmę. Dabar Žemaitijos sostine skelbiamų Telšių tarmė gerokai skiriasi nuo tikrosios istorinės Žemaitijos sostinės Raseinių tarmės (pastaroji iš esmės yra pereinamoji tarp vakarų aukštaičių ir žemaičių). Šiuolaikinė tauta neįsivaizduojama be bendrinės kalbos, tad jei tokia būtų kuriama ir žemaičių „tautai“, dauguma žemaičių turėtų išmokti kalbėti jiems svetima tarme.
Lietuvių kalbos tarmės ir kiti saviti skirtingų Lietuvos etnografinių regionų kultūros bruožai yra saugotinas lietuvių tautos paveldas. Būtų gražu, jei mokyklose mokiniai būtų supažindinami su gimtosios tarmės ypatybėmis, nors tam reikėtų paruošti individualias mokymo priemones kartais gal net pavienėms mokykloms. Vis dėlto tai būtų realus rūpestis lietuvių tarmėmis, skirtingai nuo Skarbaliaus, Burbos ir kitų šarlatanų užmojų tokį rūpestį nukreipti destruktyvia, tikrąjį žemaitiškumą naikinančia kryptimi.
