Pirmasis "posūkis", nulėmęs daugelį šio interjero idėjų, buvo tai, kad šio buto šeimininkas- jūreivis. Taigi, “jūreiviškas laiptelis” interjero centre atsirado neatsitiktinai. Nuo jo butas apžvelgiamas iš visų pusių. Štai miegamasis su romantišku beržu už lango. Truputį į šoną - vonios kambarys ir langas, kuris leidžia matyti dalį svetainės. Toliau yra erdvus prieškambaris, išsidėstęs laiptelių apačioje.
Anksčiau čia buvo niūrus komunalinis butas, padarytas iš seno fabriko patalpų. Jame buvo du tamsūs, maždaug kambario dydžio sandėliukai. Pagal įėjimo sieną tysojo mažytė ir siaura virtuvė, ir į ją patekti reikėjo per mažytį tambūrą. Kelias iš prieškambario į gyvenamuosius kambarius buvo pertvertas gana erdviu “priepirčiu”, kuris kartu su dviem sandėliukais iš buto “vogė” daugiau nei 10 m2 ploto.
Butą perplanavus, virtuvė ir besišliejantis kambarys sudarė didelį ir erdvų, į svetainę nusitęsusį holą.
Vaizdas iš svetainės į prieškambarį: ištaigingos porinės kolonos, skirtos uždengti gelžbetoninį karkaso stovą.
Anksčiau besiglaudę mažyčiuose kampeliuose, vonia ir tualetas sandėliukų dėka virto tikru dvaru.
Vonios kambario aukštį ir neįprastą formą pagimdė lengvabūdiškas šeimininko kaprizas. Beje, kaip ir visa, kas lengvabūdiška, turėjo lemiamą reikšmę. Šeimininkas pageidavo buto centre esančią “aklą ir tamsią” vonią vizualiai sujungti su trimis dideliais langais, esančiais svetainėje. Sprendimas pasirodė paprastas, kaip ir visa, kas genialu: vonia pakilo iki palangių ir tarp jos bei kambario buvo įmontuotas toninis stiklas. Tad dabar galima mėgautis vandens procedūromis stebint saulėlydį. Stiklas, iš svetainės pusės skiriantis dvi patalpas, virš virtuvės įrangos suprantamas kaip savotiškas dekoratyvinis ekranas.
Vonios kambarys: kontrastų mėgėjas laiku rado savyje jėgų sustoti. Lubos ir dalis sienos išdažyta steriliai balta spalva, kas iš dalies pateisina antikinės kolonos buvimą.
Sekantis kaprizas ir siužeto posūkis: šeimininkas būtinai norėjo apvalios dušo kabinos. Jos viduje stiklo plastikas buvo nupoliruotas ir padažytas. Kadangi vonia – džakuzi, nuleista į pseudo-grindis, atsirado platus “pogrindis”, kuris suteikė galimybę laisvai perdėti vamzdžius ir be kliūčių juos pasiekti.
Kabinos grindys išklotos daužytų koklinių plytelių mozaika. Mozaikos iš daužytų plytelių idėja pastebima visoje meistro kūryboje. Beveik kiekviename objekte egzistuoja pano arba slenkstis, išklotas ankstesnių butų skeveldromis. Paaiškinimas banalus: “kad geras daiktas neprapultų”. Šiuo atveju mozaikos siužetas- žuvies ir jūros- kartu iliustruoja jūreiviškas šeimininko aistras ir jo zodiako ženklą. Po kambarį “plaukioja” įvairių variantų žuvys: statulėlės ant palangių, išdrožtas akmeninis amuletukas miegamajame… O undinė su bokalu ant sienos vonioje (taip pat iš skeveldrų), autoriaus nuomone, simbolizuoja gyvenimo džiaugsmą ir šeimininko svetingumą.
Vonios kambario plytelės taip pat vertos dėmesio. Jos, nors vaidina kuklų mozaikų fono vaidmenį, tačiau ir pačios yra beveik mozaikinio meno dalis.
Ir visa tai - be plano, vadovaujant architektui, kuris intuityviai sprendė, “kokį kvadratėlį čia priklijuoti”. Greta abstrakcijų šėlsmo beveik pasakiškai atrodo antikinė kolona.
75 cm pakėlus vonios kambario grindis, architektui norom nenorom teko projektuoti nedideles kopetėles. Vienu metu pribrendo sprendimas pakelti ir miegamąjį. Dabar jo grindys yra beveik palangių lygyje, kas sudaro užmiesčio namo iliuziją. Po pseudogrindimis susidarė įspūdinga talpa, atsiverianti į gretutinį kambarį (kabinetą).
Mozaika ant sienos ir dekoratyviniai slenksčiai- ne tik architekto bei plytininkų kūrybos vaisius, bet ir visų turimų po ranka apdailos medžiagų racionalaus panaudojimo vaizdinga iliustracija.
Svetainė simboliškai atskirta nuo prieškambario dvejomis “sulipusiomis” kolonomis-
tiek egzotišku objektu, kad nespėliojama apie jo utilitarinę paskirtį. Iš tikrųjų jis slepia neišvaizdžią koloną, kaip palikimą kambariui nuo fabriko praeities. Konstrukcija buvo ganėtinai plati, kad galima būtų ją apimti į visumą. Todėl atsirado dvi visai nekanoniškai sulipusios kolonos.
Pasirodo, laikanti kolona prilaiko metalinį balkį, kuris iki šiol buvo paslėptas po komunaliniais perdengimais. Jo atsikratyti nebuvo jokių galimybių, tuomet architektas pasinaudojo «taip ir sumanyta» metodu. Prieškambario lubos buvo pažemintos iki balkio lygio (30 cm), kas esant pirminiam 3,80 m aukščiui, beveik nekrenta į akis. Galingi svetainės išmatavimai (jeigu balkio liniją laikyti santykine riba, tuomet kambario plotas išeina 40m2) leido nesinaudoti išplanavimo gudrybėmis, o visas jėgas skirti dekorui.
Vaizdas iš prieškambario į svetainę: Tiesiai nuo įėjimo durų, nuo vėjo sušalęs svečias atranda karštą židinio ugnį.
Įdomus sienų apipavidalinimas. Jos pasirodė nevisiškai lygios, o architektas, nešvaistydamas jėgų išlyginimui, nelygumus nusprendė užmaskuoti dekoratyviniu reljefiniu tinkavimu. Beje, jis baigiasi lygiu paviršiumi maždaug per metrą nuo grindų. To priežastis- didžiulio šuns audringas temperamentas, kuris negali plaukuotais šonais nepasitrinti į abi sienas. Jo agresijos pasekmės lengviau pašalinamos nuo lygios sienos.
Brangiuose interjeruose, žvilgančiuose neįtikėtinai lygiu auksaspalviu buko parketu, mes visuomet norime paklausti: “tai, žinoma, laminatas?“. Šiame interjere niekas nebando netgi suabejoti, kad prieš jį- natūralus parketas. Tuo tarpu - tai kaip tik laminatas.
Prieškambaris: pagaminta pagal užsakymą spinta paperka savo originalumu, jos veidrodinėse durelėse atsispindi laipteliai, vedantys link buto privačios dalies.
Faktūrinį tinkavimą viršuje apriboja reljefinis slenkstis. Jo atsiradimas dar kartą primena švelnią architekto meilę smulkmenoms. Ta pati meilė netikėtiems, bet natūraliems sprendimams atsirado apipavidalinant langus.
Svetainės fragmentas: epochų ir stilių požiūriu šiame kambaryje sutilpo 2000 metų periodas- pradedant priešistorinėmis kolonomis ir baigiant “2000” krėslu.
Miegamasis: “Stilingumui” pajausti visiškai pakanka vieno brangaus daikto. Svarbiausia, kad jis būtų parinktas teisingai. Šiuo atveju- tai žalios angliškos užuolaidos. Nenusakomas autoriaus išradingumas. Įsižiūrėkite į autoriaus papuošimus ant kilimo- tai paprasčiausių skaitytuvų kauliukai.
Unikaliausias bute, be abejo, yra prieškambario kompleksas. Pagamintas pagal architekto projektą, jis jungia spintą ir komodą su numeruotais stalčiais. Dar viena originali detalė- kopetėlės ant ratukų, kurios važinėja palei spintą ir padeda pasiekti viršutines lentynas. Unikalumo antspaudu pažymėtas ir stalelis- suolas svetainėje.
Logiška paklausti, ar, panaudojant interjere antikinę butaforiją, apskritai yra kokia nors riba,- paklausti retoriška, kad netrukus išgirstume atsakymą “žinoma, ne”. Be židinio, dušo kabinos ir kolonos, iš gipso detalių pagaminti dar ir šviestuvai. Iš pažiūros jie visiškai nenusileidžia tiems, kurie įgyti brangiuose salonuose.
Natūralių sprendimų kelias - tai ne tik galimybė tiksliai nurodyti autoriškumą, bet ir būdas žymiai sutaupyti užsakovo lėšas. Prėska “ženklo potekstė”, kuri atseit yra prestižinių fabrikų daiktuose, šiame kambaryje pernelyg kompensuojama išradingumu ir idėjos grynumu. Interjeras išėjo labai stilingas ir tuo pačiu kažkoks “naminis”, tarsi būtų ilgus metus meistriško tėvo kuriamas. O tai, kad šį jausmą sukūrė ne metai, o architektas, kalba apie besąlygišką jo metodo sėkmę.
