Separacija buvo įvesta Lietuvoje dėl kelių priežasčių:
1) Pirmiausia, ji palengvina santuokos nutraukimo procesą. Tarkim, jei separacijoje pora pragyvena vienerius metus, ištuokos procedūros tampa paprastesnės, galima vienašališkai nutraukti santuoką nesibylinėjant. Tokiu atveju separacija atlieka pirmą žingsnį žengiant išsiskyrimo keliu. Separacija tampa tam tikra skyrybų repeticija, kurios metu asmenys įsitikina, kad tarpusavio ryšiai yra nutrūkę ir šeimos išsaugoti nebeįmanoma.
2) Kita vertus, separacija gali būti tik laikinas sutuoktinių išsiskyrimas, kai pora nebegyvena kartu, bet santuoka išlieka. Jiems atnaujinus gyvenimą kartu, šeima vėl bus pilnavertė. Tai padeda išsaugoti šeimą nuo skubotų ir neapgalvotų sprendimų, kai poros gyvenimą ištinka krizė ir ji neapsisprendžia, ką daryti.
3) Separacijai suteikiama dvasinė ir moralinė reikšmė, nes bažnytinė santuoka negali būti nutraukta, nes ką Dievas sujungė, niekas nebegali išskirti. Taigi dėl religinių motyvų poros turėtų rinktis gyvenimą skyrium, kai nutraukiami turtiniai santykiai ir bendras gyvenimas, bet pati santuoka išlieka.
Pažymėtina, kad separaciją reikėtų skirti nuo faktinio sutuoktinių gyvenimo skyrium, nes tai teisinė sąvoka, separacija privalo būti patvirtinta teismo. Galima į teismą kreiptis tiek bendru prašymu, sudarius sutartį dėl separacijos padarinių, tiek vieno prašymu (tokiu atveju išlieka galimybė kitam sutuoktiniui reikalauti santuokos nutraukimo bendrais pagrindais).
Teismas prieš patvirtindamas separaciją gali imtis priemonių sutuoktiniams sutaikyti t.y. nustatyti neilgesnį kaip 6 mėn. terminą susitaikyti, gali rengti neformalius pokalbius su sutuoktiniais, siūlyti konsultuotis specialiose šeimos krizių įstaigose. Teismo posėdžio metu sprendžiami tie patys klausimai kaip ir skyrybų metu: turto padalijimas, tarpusavio išlaikymas, vaikų gyvenamoji vieta ir išlaikymas, turtui nebetaikomas jungtinės nuosavybės režimas. Tačiau kitos teisės ir pareigos išlieka: negalima sudaryti partnerystės ar sukurti naujų šeimyninių santykių.
Civilinis kodeksas nenumato maksimalaus termino separacijos režimui: ji gali tęstis iki gyvenimo pabaigos. Tokiu atveju pergyvenęs sutuoktinis išsaugo visas įstatymų numatytas teises, taikomas pergyvenusiam sutuoktiniui, išskyrus atvejus, jei jis pripažintas kaltu dėl gyvenimo skyrium. Tačiau pergyvenęs sutuoktinis negali paveldėti mirusio sutuoktinio turto.
Jeigu separacijos metu sutuoktiniai nusprendžia, kad ji nepasiteisino, kad vėl nori būti kartu ir išsaugoti santuoką, tai gali bet kuriuo metu kreiptis į teismą su prašymu panaikinti šį režimą. Kaip buvo minėta, patvirtinus separaciją, baigiasi bendrosios sutuoktinių jungtinės nuosavybės teisė, todėl panaikinus separaciją sutuoktiniai turi apsispręsti, pagal kokias taisykles jie tvarkys turtinius savo tarpusavio santykius. Norėdami, kad turtas, sukauptas panaikinus separaciją, vėl įgytų tokį pat teisinį statusą, koks buvo iki separacijos, sutuoktiniai privalo sudaryti naują vedybų sutartį ir pasirinkti norimą turto teisinį režimą.
Pažymėtina, kad separacija Lietuvoje nėra dažnas reiškinys, teismuose yra pasitaikę vos keletas bylų šiuo klausimu. Platesnis separacijos instituto taikymas galėtų pristabdyti nuolat augantį ištuokų skaičių šalyje, nes leistų sutuoktiniams geriau apgalvoti savo ketinimus. O šiandien vertėtų tik pasidžiaugti tuo, kad pagal statistiką sudaromų santuokų skaičiumi Lietuva taip pat pirmauja Europoje. O jei žmonės nesituokia – jie ir nesiskiria. Kur kas daugiau skyrybų tarp tų, kurie gyvena nesusituokę, tačiau statistika to neatspindi. Taigi vien tik statistiniai duomenys dar neatspindi realios situacijos.
Straipsnyje išdėstyta nuomonė nepretenduoja į absoliučią tiesą. Tai autoriaus nuomonė aktualiu klausimu, grindžiama galiojančiais teisės aktais, kuriai pritarti ar ne, yra kiekvieno asmens teisė.
Konsultacijas rengia VšĮ “Vilniaus universiteto Teisės klinika” – nemokamos teisinės konsultacijos, Vilnius, Vilniaus g. 25; tel: 8 (5) 231 28 00; el.paštas: teises.klinika@tf.vu.lt ; www.teisesklinika.lt
