Iš pradžių jai sekėsi neblogai – po trisdešimties metų karų galų gale įsivyravo taika. Valstiečiai gavo dvarponių žemę. Pirmą kartą Kinijos istorijoje išgaravo bado sąvoka. Prasidėjo industrializacija. Tačiau palyginti geras gyvenimas truko neilgai. Kinijos vežimas pradėjo byrėti lygiame kelyje. Ne dėl kokio nors žemės drebėjimo ar kitokios stichinės nelaimės, ne dėl priešų antpuolių, o tik dėl savų vadovų kvailumo, dėl jų paklusnumo marksistinėms ir sovietinėms teorijoms. Komunistai pradėjo žemės ūkio kolektyvizaciją ir ėmė entuziastingai kurti komunas, kuriose nebuvo jokios privačios nuosavybės, jokio „pasodybinio sklypelio“.
Įvyko tai, ko negalėjo neįvykti, – žemės ūkis ėmė katastrofiškai smukti. Vėl prasidėjo badas. Padaryta ir kitokių kvailysčių – sakysim, buvo įsakyta visiems gaudyti žvirblius. Vėliau – mušti muses. Dar vėliau – lydyti plieną. Kiekviename kaime turėjo būti sava primityvi geležies ir plieno liejykla. Dėl viso to šalį vėl ištiko krizė. Tačiau jos vadovai nusprendė, kad padėtis bloga ir toliau blogėja ne dėl komunistinių svaičiojimų, o dėl to, kad šalis dar nepakankamai komunistinė. Kinijoje buvo pradėta dar kairuoliškesnė revoliucija, kažkodėl pavadinta „kultūrine“. Imta neigti visa, kas buvo praeityje, tyčiotis iš mokslininkų, mokytojų, žudyti verslininkus arba žmones, pavadintus „opozicionieriais“, pradėta intelektualus persiauklėjimui ilgiems metams siųsti į priverstinio darbo stovyklas; deginti istorinės vertės rankraščius ir knygas.
Kairiau jau neįmanoma...
Šalis nugrimzdo į chaosą. Mao Dzedunas jau buvo miręs. Kai po ilgo tampymosi valdžia atiteko Den Siaopinui, taip pat senam komunistui, jis suvokė, kad toliau sukti į kairę jau nėra kur. Maža to – kad komunistinės idėjos yra visiškas absurdas. Jis ryžtingai pasuko vairą į dešinę, sustabdė „kultūrinę“ revoliuciją, paleido iš koncentracijos stovyklų nekaltus žmones, vienu kirčiu panaikino žemės ūkio komunas ir kitas kolektyvines žemės ūkio struktūras, pramonę ir kalnakasybą pradėjo privatizuoti, sustabdė pagalbą revoliucijoms Azijoje ir Afrikoje, davė laisvę religijoms (bet ne visoms), leido įžengti užsienio kapitalui, tarp jų ir savo mirtiniems priešams kinų kapitalistams, pabėgusiems ir pasislėpusiems Taivane.
Badas dingo. Per porą metų maisto tapo gausu. Pradėjo kilti visos pramonės šakos, prasidėjo milžiniškos statybos, buvo tiesiami keliai. Bendrasis vidaus produktas iki šiol kasmet pakyla 8–10 proc. Pernai Kinija tapo ketvirtąja pagal ekonominę galią šalis pasaulyje, pralenkusi net Didžiąją Britaniją ir Prancūziją.
Tačiau, padariusi ryžtingą posūkį į dešinę, į kapitalistinį laisvosios rinkos kelią, komunistinė Kinijos vadovybė nepanaikino kompartijos. Neperėjo į demokratinį valdymą.
Artėja Kinijos bankrotas?
Privačiuose pokalbiuose kinai man dažnai aiškina, kad kitaip negali būti, kad šalis labai didelė, margaspalvė, ir jeigu būtų demokratija, subyrėtų, suskiltų Kinija į keliolika nepriklausomų šalelių. Niekai. Indija dar margesnė. Ten dar daugiau tautų, kalbų, tikėjimų, partijų. Bet gyvena demokratijoje jau 60 metų ir net nesiruošia skilti. Panašiai – Indonezijoje ir daugelyje kitų Trečiojo pasaulio šalių. Kinijai paveldas iš komunistinės praeities – sunkios grandinės ant atleto kojų. Jeigu jų nebūtų, Kinija sparčiai taptų pasaulio stebuklu.
Kinijos bankai vis dar priklauso valstybei. Partijos valdininkai sėdi bankų valdybų pirmininkų ir narių postuose, apie darbą nusimano labai mažai, bet turi galią spręsti. Bankų lėšomis valstybinės, neefektyviai dirbančios gamyklos traukiamos iš balos, klesti kyšininkavimas. Techniniu požiūriu šiuo metu visi Kinijos bankai yra bankrutavę, turi skolų ir beviltiškų skolininkų daugiau negu lėšų. Kasmet apie 30 proc. šalies pajamų išleidžiama gelbstint pačius bankus. Tai lėšos, kurios paprasčiausiai pražūsta.
Nepaisant pažadų viską privatizuoti ir akivaizdžios privatizavimo naudos, dauguma Kinijos ekonomikos vis dar lieka valstybės rankose. Valstybei dirba 85 mln. darbininkų, privačiose įmonėse – 67 mln. Tačiau privatus verslas pagamina gerokai daugiau negu valstybinis. Rodos, viskas aišku – atleidi tas gamybines jėgas iš valstybinių grandinių, ir jos šaus į viršų kaip raketa. Bet Kinijoje – o ką tada darys partijos valdininkai? – toks sprendimas nenumatomas.
Partija skiria 81 proc. vadovų valstybinėse įmonėse, neką mažiau – mišriose. Daugelyje vietovių partijos sekretoriai tuo pačiu metu yra ir įmonių direktoriai. 16 proc. miestuose gyvenančių partiečių (5 mln. žmonių) eina vadovų pareigas ekonomikos srityje. Tų postų iš savo rankų išleisti jie nenori.
Tokia sankloda yra nesveika. Tik iš dalies ją galima vadinti kapitalizmu, bet tai ydingas Centro komiteto kapitalizmas. Pasaulinio banko skaičiavimais, Kinijoje trečdalis investicinių sprendimų – klaidingi, nuostolingi. O paties Kinijos centrinio banko skaičiavimais, 60 proc. blogų paskolų bankai padaro politikų įsakymu.
Kyšininkavimas Kinijoje pasiekė negirdėtą lygį. Kasmet vidutiniškai pagaunama 150 tūkst. aukštų valdininkų, imančių kyšius, bet į teismą patenka tik 3–4 proc. tokių bylų. Kitos numarinamos.
Valdininkai, patekę į bent kiek atsakingą postą, griebia pinigus su neapsakomu malonumu. 30 – 40 proc. sugautųjų ne vyresni kaip 35 metų. Tai būsimoji Kinijos vadovų karta.
Vieniems kinams turtėjant, kiti skursta labiau negu kada nors anksčiau. Skirtumas tarp jų auga neapsakomai didžiuliais tempais. Didmiesčiuose, jeigu vakare netyčia nutolsi nuo centro, vaizdas – kaip Viktoro Hugo „Vargdieniuose“. Net ir Pekine, kur policijos kontrolė labai griežta, požeminėse perėjose raitosi skarmaluoti invalidai, bando sugriebti tave už rankos, už kojos, graudžiai inkščia, rodo, kad yra alkani. Kinija tapo didžiausios nelygybės pasaulyje šalimi. Vienam procentui šeimų priklauso 60 proc. šalies turtų (palyginkime – JAV 60 proc. šalies turto priklauso 5 proc. šeimų).
Kinijoje dedasi dalykai, kurių daugiau niekur nesutiksi. Jeigu valstietis parduoda žemę kokioms nors statyboms, jis gauna tik 5 proc. to sklypo kainos. 95 proc. perkantysis žemę pasidalija su valdžios pareigūnais.
Pasaulio bankas sudarė šalių valdymo kokybiškumo lentelę. Remiantis ja, Kinija valdoma blogiau negu bet kuri kita šalis pasaulyje.
Kapitalizmas ir viduramžiai
Demokratija neateina į Kiniją ir, atrodo, negreit ateis. Tai kas Kiniją palaiko, kodėl ji tapo „pasaulio fabriku“, gamina visiems viską ir traiško konkurentus Europoje (Lietuvoje taip pat)? Neišpasakytas žmonių darbštumas, maži maisto ir būsto poreikiai, neapsakomas kinų verslininkų veržlumas ir iniciatyva. Tačiau ar turi Kinija šansą tapti didžiausia, galingiausia valstybe pasaulyje dar šį šimtmetį?
Daiktų gamybos srityje – taip. Tačiau tuo ir baigiasi Kinijos galybė. Praturtėti iš tokio intensyvaus, tokio kieto savo darbininkų ir verslininkų darbo, pastatyti šalį ant kojų vakarietiška to žodžio prasme jai pavyks dar negreitai, nes ją išnaudoja visas pasaulis. Vakarų visuomenė, vartotojai iš to daug laimi. Pvz., Amerika, pirkdama kiniškas prekes, kasmet sutaupo po keliasdešimt milijardų dolerių. Žinoma, daugiausia uždirba stambiosios prekybos kompanijos. Vakarų pramonė, susidūrusi su kinų konkurencija, beveik visada pralaimi. Tačiau tai nėra absoliutus pralaimėjimas. Skaudus kolektyvams, ištisoms gamybos šakoms, bet tai priverčia Vakarus pasitempti, ieškoti naujų kelių. O nuo to visiems geriau. Pačioje Kinijoje švietimas ir mokslas, o tai tautos gerovės pagrindas, – apleisti.
Įdomus dalykas. Vakarų kompanijos, turinčios įmones Kinijoje arba nuolatos perkančios kiniškas prekes, reikalauja, kad darbininkams būtų mokamas bent minimumas, dvigubai apmokami viršvalandžiai, suteikiamos poilsio dienos. Mat Vakarų profsąjungos kišasi, reikalauja, kad kinai bent tiek turėtų. Gindamiesi kinų administratoriai įvedė dvigubą buhalteriją: vieną tikrą, kitą – parodyti baltaveidžiams tikrintojams. Be to, moko darbininkus meluoti, komisijai atvykus slepia dirbančius mažamečius, kartais jiems slėpti įrengiamos specialios patalpos, dalį produkcijos užsako toli esančioms, tikrintojams neprieinamoms dirbtuvėms.
Esama ir dar vienos skriaudos. Pajūrio miestai, ypač Šanchajus, – klesti. Bet truputį toliau į žemyną – gilūs viduramžiai. Kaimyninė Indija – irgi kylantis ekonomikos milžinas – gamina mažiau, jos produktyvumas auga lėčiau, bet jos puikūs inžinieriai ir mokslininkai patys beveik viską projektuoja. Kinijoje – atvirkščiai. O skolintu protu toli nenuvažiuosi.
