aA
Daug ar mažai 61,2 Lt? Kaip žiūrėsi. Jei gauni minimalų atlyginimą — tai apie dešimtadalis pajamų. Jei uždirbame 5000 tūkstančius – tai vos daugiau nei procentas. Pirmuoju atveju 60 Lt virs duona ir sviestu, antruoju — lengva užkanda su nedidele taure pigesnio vyno brangesniame Vilniaus Senamiesčio restorane.
Aušra Maldeikienė
Aušra Maldeikienė
Pagal dabar veikiančią gyventojų pajamų (ne visų, o tik darbo...) apmokestinimo sistemą neturintis išlaikytinių ar kitų privilegijų, ir uždirbantis 1000 Lt biudžetui skiria 183,6 Lt (arba vos daugiau kaip 18 proc. pajamų), tuo tarpu uždirbantis 5000 Lt biudžetui sumoka 1263,6 Lt (vos daugiau nei 25 proc.).

Jei būtų patvirtinta žadėtoji mokesčių reforma, kai visų apmokestinamosios pajamos apmokestinamos 24 proc. tarifu, gaunantis 1000 Lt atlyginimą sumokėtų 163,2 Lt (vos daugiau kaip 16 proc. pajamų arba išloštų 20,4 Lt). Gaunantis 5000 Lt — atitinkamai 1123,2 Lt (22,5 proc. pajamų ir išloštų 140,4 Lt).

Jei Seimas priimtų siūlomą progresyvinę mokesčių sistemą, kai pajamos iki 1000 Lt apmokestinamos lengvatiniu 15 proc. tarifu, o virš 1000 Lt — esamu 27 proc. tarifu, tai uždirbantis 1000 Lt biudžetui atseikėtų 102 Lt (10 proc. pajamų ir išloštų 81,6 Lt palyginus su esama sistema arba 61,2 Lt palyginus su žadėtuoju 24 proc. tarifu). Atitinkamai uždirbantis 5000 Lt sumokėtų 1182 Lt (23,6 proc. pajamų) ir tai reikš, kad jis išloštų 81,6 Lt palyginus su esama sistema, tačiau prarastų 58,8 Lt palyginus su žadėtąja 24 proc. sistema.

Žinoma, beveik 60 Lt gerai investavus per dešimtmečius gali (nebūtinai...) virsti tūkstančiais, bet vis dėlto paprastai tie pinigai tampa tik dar viena auka ant vartojimo altoriaus.

Taigi, dėl ko jau keletas savaičių taip aktyviai kovoja visi progresyvinių mokesčių priešininkai? Netikėčiau, kad mūšis, kuris peržengia visas logiško argumentavimo ribas, užvirė dėl tokių, tų kritikų įsitikinimų labai kuklių, sumų.

Apskritai labai sunku pasakyti, kiek visoje šitoje audringoje diskusijoje yra suinteresuotų grupių spaudimo, o kiek paprasčiausio nenoro mąstyti, elementaraus konformizmo, primityvaus įsitikinimo, kad blaiviai mąstantis žmogus negali neigti prievolės turtėti bet kokia kaina.
Aušra Maldeikienė:

Linksmiausiais argumentais švaistosi vadinamieji daktarai-docentai. Vienas toks aną savaitę pranešė, kad paprastesnės mokesčių sistemos spartina ūkio augimą ir tai esą patvirtina „Pasaulio banko ekspertų neseniai paruošta ataskaita apie šalių, įstojusių į ES 2004 metais ekonominio augimo prognozę 2007 metams. Iš čia seka, kad Latvijos BVP augs 11,9 proc. , Estijos 11,4 proc. , Slovakijos 8,3 proc. , Rumunijos 7,7 proc., Lietuvos 7,5 proc“.

Šiaip jau bet kuriame makroekonomikos vadovėlyje būtų paaiškinta, kad šiuo atveju augimo tempus lemia ne mokesčių sistemos (panašūs ryšiai gerokai sudėtingesni, netiesioginiai ir didžia dalimi susiję su instituciniais tos ar kitos visuomenės plėtros veiksniais), o paprasčiausiai ekonomikos apimtys, — kuo mažiau ji išsivysčiusi, tuo spartesnis galimas jos augimo tempas. Pavyzdžiui, Vokietija auganti dabartiniu Lietuvos ekonomikos augimo tempu taptu tikru pasaulio košmaru.

Dar juokingesnis argumentas, kad „proporcinės sistemos kritikai, daugiausiai iš Vakarų Europos šalių, vadindami ją neteisinga, tuo dažniausia stengiasi užkirsti kelią taip vadinamai mokesčių konkurencijai. Dėl to jos praranda investicijas ir darbo vietas, užleisdami šias pozicijas šalims iš Vidurio ir Rytų Europos“. Pastarasis investicijų praradimo faktas, jei tik būtų teisybė, būtų tiesiog balzamas sielai, deja, darbą (t.y. darbuotojus), o kartu su jais ir investicijas, prarandame mes (ir prarandame ne dėl mokesčių sistemos) ir plūsta jie į tuos esą konkurencijos išgąsdintus Vakarus.

Rimtesnis jau kitame straipsnyje pateiktas argumentas, kad „progresinio mokesčio įvedimas taptų tam tikru signalu apie tai, kokia kryptimi yra vystoma bendra valstybės ekonominė politika“. Bet ir šiuo atveju galimas atsakymas labai nevienareikšmis: žinoma, problemiška, kad atsisakoma žadėtos mokesčių pertvarkos, vis dėlto mažesnis nei žadėta mažinimas, investuotojams gali būti labai pozityvus signalas, nurodantis, kad šalies valdžia suvokia, kokios bėdos gresia Lietuvos ekonomikai, kur didelė infliacija, labai aukšti augimo tempai ir itin problemiška situacija darbo rinkoje.

Tiesiog gėdingas ir V. Adamkus patarėjų, leidusių jam pasakyti, kad „progresiniai mokesčiai iškreiptų mokesčių sistemą, didintų šešėlinės ekonomikos mastą, kenktų šalies įvaizdžiui ir supriešintų visuomenę“ darbas. Graudu matyti, kaip nemenkas atrodytų profesionalų korpusas Prezidentūroje nesugeba rasti bent elementaria ekonomine logika pagrįstų argumentų.

Apskritai labai sunku pasakyti, kiek visoje šitoje audringoje diskusijoje yra suinteresuotų grupių spaudimo, o kiek paprasčiausio nenoro mąstyti, elementaraus konformizmo, primityvaus įsitikinimo, kad blaiviai mąstantis žmogus negali neigti prievolės turtėti bet kokia kaina. Ir va čia tikėtina slypi diskusijos įtampos šaltinis.

Lietuvoje mėginama įtikinti, kad esą egzistuoja kažkokie „teisingi“, virš vertybių iškilę ekonominiai sprendimai, paremti abstrakčiu ekonominio efektyvumo kriterijumi. Jei priimama panaši nuostata, tai diskusija automatiškai tampa geriečių (t.y. žinančių atsakymus) kova su blogiečiais (apsėstais noro ne kurti, o dalinti ir lyginti).

Tada žmogus, drįstąs pasakyti, kad jis norėtų gyventi šalyje, kur gerbiamos ne tik turtingųjų teisės (manau, tai privaloma), bet taip pat ir žmonių, pavyzdžiui, dėl savo religinių įsitikinimų gimdančių visus Dievo siųstus kūdikius, teisės (ir jų ekonominės teisės!) tampa parijumi. Būti ne laisvos rinkos (labai ironiška, kad šis konstruktas tėra teorinis žmonių galvų, o ne realybės konstruktas) apologetu Lietuvoje reiškia atsilikimą ir komunistinę nostalgiją. Nors išties viskas yra visai priešingai.

Kokia bebūtų pasirinkta mokesčių sistema, Lietuvos ekonomikos ateitis gali būti ir tamsi, ir šviesi. Viena pati mokesčių sistema tikrai nieko nesako apie šalies ekonomikos efektyvumą ir jos perspektyvas. Tačiau perdėtas kai kurių vertybių — apsukrumo, savanaudiškumo, etc. — aukštinimas kalba apie labai liūdna šalies dabartį ir ateitį.

Ekonomistams privalu suvokti bent pagrindines moralines dilemas, kad jie galėtų suvokti ir užduodamų klausimų tikrąją prasmę. Kai visuomenė ar politikai ekonomistų klausia, ką reikia daryti, kad, pavyzdžiui, pakiltų gyvenimo lygis, tai išversti klausimą į ekonomistų kalbą (kitaip sakant, performuluoti klausimą standartinės ekonomikos teorijos sąvokomis) nėra paprasta. Jei jau ekonomistai pasiryžta padėti formuluoti ekonominės politikos tikslus ir užduotis, jie tiesiog privalo sugebėti ekonominę teoriją sujungti su moralinėmis politikos formuotojų nuostatomis. Tai galima padaryti tik suvokiant tokius dalykus kaip poreikiai, teisingumas, galimybės, laisvė ar teisės. Ekonomistai turi suvokti, kad jie yra linkę atmesti moralinę dimensiją, kurią sunku įterpti į preferencijų tenkinimo rėmus, kuriais remiasi tradicinė ekonomikos teorija.

Ir vis dėlto, absoliuti dauguma ekonomistų (ir kiekvienas, prabylantis apie mokesčius) negali pasitenkinti tik pozityviąja savo tyrimų plotme. Apsispręsdami, ką nagrinėti ir kokiu būdu gautus rezultatus pritaikyti praktikoje, ekonomistai neišvengiamai privalo mąstyti ir apie etinius momentus.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.