Yra manančių, kad JAV, pasinaudodamos dabartine padėtimi, norėtų iki galo įvykdyti tuos užsienio politikos tikslus, kuriuos sutrukdydavo senosios geopolitinės realijos. Net tarp Amerikos politinio elito netyla priekaištai vieni kitiems, kokias JAV mato ir turėtų matyti likęs pasaulis.
Ar tai agresyvi imperialistė, pernelyg gerai galvojanti apie save, kokią ją mato daugelis Rusijos politikos apžvalgininkų ir mokslininkų? Ar savo gyventojus ginanti valstybė, susirūpinusi taikaus pasaulio likimu, kokią bando nupiešti dabartinė JAV administracija?
Taigi vienijanti baimė, tvyrojusi pirmosiomis dienomis po teroro aktų tarp daugelio pasaulio valstybių ir skatinusi veikti išvien, ilgainiui sumažėjo. Išryškėjo gana skirtingi JAV, Rusijos, Europos valstybių interesai. Politiniai prieštaravimai ir atskirų valstybių interesų skelbimas bei jų susikirtimas grėsmės akivaizdoje atitinkamai kūrė ir jų gyventojų opiniją.
Nors dauguma Vakarų Europos, Rusijos gyventojų Jungtines Amerikos Valstijas vertina gana palankiai, daugiau nei 50 proc. iš 6000 apklaustų Vakarų europiečių mano, jog rugsėjo 11 – osios tragedija atsitiko dėl JAV vykdytos užsienio politikos. Panašiai galvoja ir Rusijos, kitos JAV strateginės partnerės, gyventojai. 52 procentai apklaustųjų pritarė teiginiui, kad amerikiečiai gavo tai, ko nusipelnė.
Kaip į šį koliažą, susiformavusį po rugsėjo 11 – osios, įsilieja Lietuva? Ekonomistai iki šiol nesutaria, ar Lietuvos ekonomikai daugiau įtakos turėjo įvykiai rugsėjo 11- ąją, ar vis dėlto bendras JAV ekonomikos nuosmukis, prasidėjęs dar gerokai prieš teroro aktus. Panašu, kad Lietuvoje Amerikos įvaizdžiui labiau pakenkė ne jos užsienio politika tolimame arabų pasaulyje, o “Williams” pasitraukimas.
Tačiau politikai ir teoretikai veik vieningai sutaria, kad Lietuvai didžiausią įtaką turi tai, kokie Jungtinių Amerikos Valstijų ir Rusijos santykiai susiklostė po rugsėjo 11 –osios. Tai turėjo įtakos ne tik, tikėkimės, geresnėms Lietuvos perspektyvoms sulaukti palankaus sprendimo dėl narystės NATO šį rudenį, nes tam tarsi Rusija ir pritarė. Tai paskatino permąstyti naujų Rusijos, Europos Sąjungos ir JAV politekonominių santykių atsiradimą bei siekį kuo geriau jais pasinaudoti.
Iš tikrųjų pasikeitimų Lietuvos užsienio politikos srityje nėra, nes geri kaimyniniai santykiai su Rusija buvo pabrėžiami nuolat lygia greta su kitais dviem starteginiais Lietuvos užsienio politikos tikslais: integracija į NATO ir Europos Sąjungą. Tačiau požiūrio į Rusiją aspektu pokyčiai yra didžiuliai.
Tai, kad pasaulio pokyčių argumentais remiasi socialdemokratai ar socialliberalai, visai nenuostabu, nes kaip niekada turi puikų argumentą nuneigti dar šiokias tokias kylančias abejones, dėl ko jie taip skatina, o gal netgi daro nuolaidų aktyvesniam Rusijos kapitalo dalyvavimui Lietuvos pramonėje, o ypač energetikoje.
Įdomiausia tai, kad po rugsėjo 11 – osios patys konservatoriai bei jiems artimi dešinieji paskelbė esą šiokioje tokioje pasirinkimo kryžkelėje, netgi prabilo apie tapatumo krizę, mat Rusija, su kuria “kovota” nuo 9 deš. pabaigos, yra nebe priešė, o mūsų geriausių draugų strateginė partnerė. Taigi tarsi ir Lietuvos strateginė partnerė.
Kabindamas Rusijai senąsias etiketes, kurios iš tikrųjų buvo veiksmingos prieš keletą metų, populiarus nebūsi. Akivaizdu, kad Lietuvos gerovės perspektyvos yra tiesiogiai priklausomos nuo Rusijos. Tokia ekonominė ir politinė realybė, kurią pagaliau pripažino netgi konservatoriai.
Tačiau susipainioti, kas naudojasi nauja padėtimi kurti kokybiškai naujus ekonominius ryšius su Rusija, o kas – tik pagrįsti savo ambicijas ar slepiamus ketinimus, visai nesudėtinga. Tai lemia skaidrumo politikoje trūkumas, kuriuo kol kas nesuinteresuoti politikai, o ir rinkėjai labai nereikalauja. Todėl aklas sekimas tų pokyčių, kurie vyksta tarp Rusijos, JAV ir Vakarų Europos, nėra pati geriausia rugsėjo 11 – osios išdava Lietuvai.
Net jeigu Bushas su Putinu gertų kiekvieną savaitgalį arbatą vieno kurio nors svetainėje, pokyčiai tarptautinėje politikoje neturėtų būti pagrindas Lietuvos premjerui pasakyti, kad jam nėra ko klausyti Saugumo departamento vadovo patarimų, nes jis ir pats matąs, ką “Jukos” gali padaryti Lietuvoje.
O galbūt premjeras turi daugiau informacijos iš savo šaltinių, kokios tos perspektyvos ir kokios galimybės? Lygiai tą patį galima būtų pasakyti apie bandymą visuomenei įdiegti, jog tos Rusijos energetikos kompanijos, kurios turi interesų Lietuvoje, ateina čia vedinos tik puikių verslo perspektyvų.
Gali būti, tačiau tai bus matyti po kelerių metų, nors ministerijų pareigūnai ir politikai dabar pasiryžę daug ką padaryti, gindami šią teisybę.
O galbūt verčiau karts nuo karto reikėtų prisiminti, kad Rusija Lietuvą iki šiol šantažuoja, prieš akis mosikuodama seniai pasirašytos tarpvalstybinės sutarties dėl sienos ratifikavimo koziriu, ir sako, kad kol neišspręsime klausimo dėl Kaliningrado srities vizų, sutarties niekas neratifikuos.
