aA
Klausimas

Gerb. Olegai,

Prašyčiau man padėti susivokti ir suprasti vaikino psichologiją. Draugaujame su vaikinu 2,5 metų. Man 24, jam 25. Meilė iš proto varanti - jis mane ant rankų nešiojo senamiesčio gatvelėmis...

Jau 2-ąją susitikimo dieną jis atnešė tėvų nuotraukas, sako, norėčiau, kad būtum mano žmona ir mes abu būtume tokie kaip mano tėvai jaunystėje gražūs ir t.t... Vėliau pradėjome kartu gyventi - visko buvo, kaip ir visiems. Dabar, kai jau būtų metas tikrai susituokti (aš iniciatorė vedybų JAU), jis sako nenorįs vedybų...

Aš pradėjau eiti iš proto, nes be jo, daugiau nieko šalia savęs neįsivaizduoju. Taigi. Pasakiau - ženijamės, po šimts, arba skiriamės. O jis netikėjo, kad taip galėjau pasakyti, sako aš NORIU SU TAVIMI gyventi, būti kartu. Bet vestis - NE.

Kas čia dabar darosi, man paaiškinkite. Aš jį išvariau iš savo buto skaudančia širdimi - raudoju viena tuščiame bute. Jis skambina. Kodėl jis nenori manęs vesti prie altoriaus? Būti paklode nenoriu, esu konservatyvesnių pažiūrų.

Labai laukiu Jūsų atsakymo.
Pagarbiai,

Loreta

Atsakymas

Gerbiama Loreta,

Jūs susidūrėte su labai paplitusia vyrų baime. Sprendžiant iš jūsų laiško, vaikiną kiek gąsdina jūsų pasiūlymas, nes tuomet jis praras laisvę. Tiesą sakant, jūs padarėte tai gan kategoriškai, ir aš irgi nežinau ar sutikčiau su “arba ženijamės arba skiriamės”. Juk tai ne karas. Matyt, jums vedybos yra svarbesnės už gyvenimą kartu, o tuo pačiu už kito žmogaus norus. Jei taip yra, tame nėra nieko baisaus, tiesiog jums reikalingas žmogus su panašiom vertybėmis.

Tik būkite atsargesnė.

Iki.
Olegas

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.