Mums, pagal nuostatus, šituos duomenis reikia dar derinti su gyventojų registru - ar iš tikrųjų žmogus rašydamas teisingai parašė savo pavardę. Pavyzdžiui pasirašė Petraitis, o ne Patraitis. Gyventojų registrą tvarkantys valdininkai nori, kad mes paėmę šitą popierių, sėstume į troleibusą, nuvažiuotume pas juos, ten pasirašytume perdavimo aktą, o jie sutikrins.
Mes kasdien gauname po septynis prašymus, tai nejaugi turime samdyti specialų žmogų, kuris kursuotų pirmyn - atgal. Juk šiame amžiuje jau tiek pažengusios informacinės technologijos, duomenų apsauga, kad tikrai galima būti visą informaciją perduoti kompiuterinių ryšių pagalba. Nežinau, ar čia Pentagono lygio klausimas, kad šitaip reikėtų apsaugoti visą bazę. Taigi, dėl gyventojų registro mes negalime pildyti kortelių - ir visas darbas stovi vietoje.
Pačios kortelės, tiesa, yra išspausdintos, bet negalime įspausti į jas asmens kodo ir identifikavimo numerio. Taigi, visų pageidaujančių tapti potencialiais donorais, nelaimės atveju, atsiprašinėjame, kad tuoj išsiųsime.
Kol kas tik trys žmonės atsisakė savo ketinimų, nelaimės atveju, dovanoti savo organus, tačiau turime net 200 prašymų, norinčiųjų dovanoti savo organus.
Kita vertus, netgi parašius prašymą tapti donoru, labai maža tikimybė, kad po mirties šito žmogaus organai bus panaudoti. Ar tinka organai donorystei labai daug priklauso nuo žmogaus mirties formos.
Registro skaičius nebūtinai reiškia, kad transplantacijų skaičius turi staiga imti didėti. Taigi, tikrai dar nepajutome, kad padaugėtų transplantacijų. Pačių operacijų ir laukiančiųjų skaičius praktiškai toks pats. Tačiau, palyginti su latviais ir estais, vis dėlto mes šioje srityje esame pionieriai.
Mums svarbiausia formuoti žmonių nuomonę apie transplantacijas. Tarkime, JAV neseniai buvo atlikta apklausa, kuria buvo stengiamasi išsiaiškinti žmonių nuomonę apie transplantacijų operacijas. Net 90 proc. apklaustųjų pareiškė, kad jie žino, ką jų artimieji galvoja apie transplantacijas.
Amerikoje ketinančiųjų tapti donorais duomenys užfiksuojami vairuotojo pažymėjime. Ir po to buvo sutikrinti duomenys, paaiškėjo, kad tik 50 proc. apklaustųjų teisingai galvojo apie savo artimųjų apsisprendimą dėl donorystės. Tuo tarpu, 40 proc. amerikiečių net nežinojo, kad jų giminaičiai, nelaimės atveju, po mirties, ketina savo organus dovanoti kitiems.
Beje, Lenkijoje sudaromas registras ne kiek žmonių sutinka paaukoti savo organus po mirties, bet kiek nesutinka. Paaiškėjo, kad tik 0,5 proc. piliečių prieštarauja tam, kad jų organai po mirties būtų panaudoti donorystei.
