Anot Maskvos Vaikų sveikatos mokslinio centro psichoneurologinio skyriaus aspirantės Marinos Kirdiaškinos, "Gaila, kad tėvai labai ilgai negali objektyviai įvertinti savo vaiko, jo elgesį charakterizuodami kaip tingų, nervingą ar neramų. "
Dauguma tėvų į mus kreipiasi pagalbos, kai drauge su mokymosi ir elgesio problemomis sutrinka visa vaiko teisinga socializacija ir adaptacija, - teigia Marina Kirdiašina. - Vidinis vaiko konfliktas tarp aplinkos reikalavimų ir asmeninių galimybių nepraeina be pėdsakų psichikai, o kai kuriais atvejais vaiką atveda į "blogą kompaniją".
Daug verkė? Dabar blogai mokosi?
Nepriimtino mokinuko elgesio priežastys daugeliu atvejų glūdi aštuonerių - dešimties metų senumo įvykiuose: gali būti, kad vaikas gimdymo metu pergyveno vidinę hipoksiją, asfiksiją (dusinimą) arba gimdymo traumą. Dėl to buvo pažeisti diferencialiniai neuronai ir jų tarpusavio ryšiai, atsirado lokaliniai smegenų funkcijos defektai, sutriko ryšys tarp skirtingų smegenų dalių.
Į ką vertėjo atkreipti dėmesį dar tada? Mažylis blogai miega, būna neramus, dažnai ir ilgai verkia, dažnai jo verksmas perauga į klyksmus su pasikūkčiojimais, rankų drebėjimą. Visi šie simptomai - tinkamas pagrindas neuropatologo konsultacijai.
Ką gali pastebėti 3-7 metų vaiko tėvai? Mažylis kenčia nuo nesubalansuotų susijaudinimo ir džiugesio procesų, , jis gali slopinti savo į, ilgai būna ramybės būsenoje, jo judesiai gali tapti nekoordinuoti, o kartais vaikas netgi gali nerangiai nugriūti. Jis sunkiai geba sukoncentruoti dėmesį, paviršutiniškai žaidžia, bendrauja, atsimena ne viską, per greitai perjungia dėmesį nuo vieno prie kito. Galimi taip pat ir neurotiniai traukuliai, mikčiojimas.
Norint nuraminti tėvus, galima pasakyti, - tęsia Marina Kirdiaškina – kad po gimimo ir
pirmaisiais vaiko gyvenimo metais MSD formavimosi procesas vis dar tęsiasi. Todėl ankstyvas kreipimasis į specialistą neurologą ir specialus gydymas bei terapija normalizuoja galvos smegenų brendimo procesus ir suteikia vilties, kad šie vaikai vystysis normaliai.
Vaistai ar mamos dėmesys?
Šiek tiek kitaip šią situaciją supranta Ankstyvosios intervencijos instituto Sankt-Peterburge specialistai. Pasakoja Jekaterina Kločkova – vaikų neurologė, judesio terapijos specialistė:
Mamos, prigąsdintos įvairių kalbų apie pogimdyvines problemas, dažnai pačios ieško priežasties nerimui: “Kada jis sėdi, tai nenatūraliai judina nuogos kojytės pirštus…” Patikėkite, tai tik motinos nerimas dėl vaiko būklės.
Arba: “Mūsų vaikas - "kerėpliukas". Jis krenta ir kabinasi į visus kampus.” “Diagnozė” šiuo atveju gali būti ir tokia – butas apstatytas baldais taip, kad vaikui nėra kur judėti. Nors aišku lieka ir tokia tikimybė, kad vaikas per daug susijaudinęs ir sunerimęs ir todėl neišlaiko pusiausvyros.
12-13 metų mergaitė negali būti per daug moteriška ir grakšti. Ji smarkiai išauga, jos koordinacija ir kūno stereotipas nėra pripratęs prie tų didžiulių organizmo pokyčių. Ji dar neįgudusi kontroliuoti savo ilgų rankų ir kojų. Belieka tik laukti, kada iš bjauriojo ančiuko išaugs gražioji gulbė. Gali atrodyti, kad motinų pageidavimu, vaikui turint nekoordinuotus ir “keistus” judesius, paprasčiausia išrašyti vaistus ir masažą. Tačiau praktika rodo, kad tai padeda tik iš dalies.
Kai vaikas mokosi judinti savo kūną, šio proceso metu jis paprastai būna labai įsitempęs. Jam sunku iš karto galvoti apie kelis dalykus. Jaudulys ir nesugebėjimas numatyti savo tolimesnių veiksmų (kaip sunku mažyliui apskaičiuoti žingsnio ilgį, lipti laiptais) ir iššaukia susijaudinimą, o kartais - irzulį. Ko gero, vaikui ne tiek reikalingi vaistai, kiek pastovus mamos dėmesys ir palaikymas – pagalba tuomet, kai kažkas nesiseka.
Savo pastebėjimais dalinasi psichologė Ala Pasterova (dirbanti Ankstyvos vaikų adaptacijos centre Sankt-Peterburge). "Vieną kartą stebėjau tokį atvejį: visą dieną dvimetė mergaitė drąsiai mankštinosi (lipo į kalniuką, leidosi nuo jo, bėgiojo), buvo labai guvi ir judri, o tam tikrais momentais tapdavo nerangi: kliūdavo lygioje vietoje, krisdavo. Mes pradėjome stebėti, su kuo tai susiję. Pasirodo, kad mergaitė tokia tapdavo tuomet, kai mama nutraukdavo jos susikaupimą į savo užsiėmimą. Pradėjau galvoti, kad mergaitė tai daro tyčia – tiesiog, kai mama jos nestebėdavo, ji jaudinosi dėl savo saugumo ir todėl sunkiai koncentruodavo dėmesį į savo judesius."
Minimalios smegenų disfunkcijos terminas buvo įvestas vaikų neurologų konferencijos Oksforde 1962 m. metu. Šiuo metu MSD paplitimas, priklausomai nuo šaltinių, yra nuo 10 iki 30 %.
Suartėjimas
Namų aplinkos poveikį vaikams, sergantiems minimalia smegenų disfunkcija, patvirtina ir Vaikų sveikatos mokslinio centro psichoneurologinio skyriaus specialistai. “Faktorių, dėl kurių gali paūmėti MSD, yra labai daug,” – teigia Marina Kirdiaškina. “Tai įtakoja auklėjimas nepilnoje šeimoje, pakartotinės vieno iš tėvų vedybos, šeimyniniai konfliktai, skirtingi tėvų auklėjimo metodai, žemas tėvų išsilavinimas, ilgas išsiskyrimas su jais, vieno iš tėvų mirtis, alkoholizmas. Nepatenkinamos buitinės sąlygos, o taip pat ir priverstinė vaiko apsauga nuo “nuolatinės pedagoginės agresijos” – visa tai aktyviai skatina ligos paūmėjimą."
Iš tiesų, daug kartų buvo pastebėta, kaip šeimos atmosferos pagerėjimas teigiamai atsiliepė ir terapijos efektyvumui. Kompleksinis MSD gydymas greta vaistinės korekcijos taip pat turi įtraukti ir bendravimą su psichologais, defektologais, pedagogais.
