Bet lieka nepastebėtas toks niuansas: tol, kol stalinizmo šlovinimas nėra uždraustas, Rytų Europos šalys pasilieka sau teisę šlovinti nacius.
Neofašizmo augimas pastebimas brolių Kaczynskių valdomoje Lenkijoje: šios šalies, kur per Antrąjį Pasaulinį karą Holokausto nusikaltimai buvo pasiekę didžiausią mastą, atstovas Europos Parlamente Maciejus Giertychas išprovokavo protestus vasarį, kai jis išleido antisemitinę brošiūrą, už tai užmokėdamas Europos Parlamento lėšomis ir papuošdamas ją šios institucijos emblema. Ten buvo teigiama, kad „žydai kuria getus patys sau“ ir „antisemitizmas nėra rasizmas“.
Be to, Vakarų Europą glumina ir lenkų neofašistų eitynės, panašios į tas, kurios kovą įvyko Vroclave. Policija ne tik netrikdė eisenos – ji sulaikė du antifašistus, kurių draugai bandė sutrikdyti demonstracijas, skanduojančias tokius šūkius: „Laisva Lenkija – be negrų“. Dešiniajai Lenkijos valdžiai tokie devyniolikto amžiaus pabaigą primenantys šūkiai gyventi netrukdo. Ji geriau persekios krūvą savo tautiečių, komunistų valdymo metais tarnavusių ar netarnavusių KGB.
Lietuvos dešinieji, turėdami vienintelį priešą – Vladimirą Putiną – ir jį laikydami Sovietų Sąjungos ir jos tradicijų tęsėju, irgi kartais leidžia sau pamiršti ar sušvelninti pasakojimus apie nacių terorą Antrojo Pasaulinio karo metais. Jie švelnina atsiminimus, minėdami Laikinosios Vyriausybės pasiekimus, o jei ir prakalba apie Hitlerio pasekėjų nusikaltimus, tai, žiūrėk, tuoj ims keiksnoti politinį korektiškumą, kuris tarsi juos priverčia pasmerkti rudmarškinius.
Nepaisant to, mes turime nepaprastai platų fašizmo suvokimo spektrą, į kurį gal ne visada įeina tautininkai ar Šiaulių murzininkai, bet visada pataiko Rolandas Paksas ir kiti „sistemos“ priešai. Iš to seka, kad sistemos priešininkai negailestingai suplakami, o fašistinės tvarkos apologetas Paksas padaromas kairiuoju. Fašizmas taip pat nusukamas į kairę, o tai tokiems XX a. sociologams, klasikams, kaip Arendt ar Baumanui, pradėtų kelti milžinišką juoką. Fašizmas išties visada buvo dešinysis, ultrapatriotinis ir provalstybinis.
Todėl brolius Kaczynskius ar Vladimirą Putiną kaltinti fašizmo skiepijimu, sudarant sąlygas jo plitimui, nepalyginti lengviau: minėti klasikai suvokia Hitlerio judėjimą kaip modernios kapitalistinės santvarkos apogėjų. Taigi, fašizmas, nepaisant visų klaidinančių interpretacijų, visada bus valstybės, kietos rankos, vienos tautos pasiilgimo išraiška.
Čia reikia paminėti keistą atvejį: tą pačią dieną, kurią ES vidaus ministrai svarstė, kokios ideologijos minėjimą skelbti antiįstatymišku, Maskvos valdžia uždraudė nacionalbolševikų judėjimą, paskelbusi juos ekstremistais. Šis kairysis nacionalistinis judėjimas, vadovaujamas „odiozinio“ Eduardo Limonovo („Edičkos“) pagarsėjo ne tik tuo, kad praeityje organizavo išpuolius prieš užsieniečius, ne tik tuo, kad savo Tėvyne laiko Sovietų Sąjungą, bet ir tuo, kad paskutiniu metu gana stipriai priešinasi Putino politikai. O Putinas tuo pat metu suorganizavo save remiančių smogikų „Naši“ būrius, kurie, nors dažnai tapatinami su nacionalbolševikais, su jais ir kitomis kairiosiomis grupuotėmis susitinka gatvės susidūrimuose.
Jau šitie du pavyzdžiai akivaizdžiai parodo, kad šiuolaikinei valstybei fašistiniai sentimentai akivaizdžiai artimesni už kairiųjų simbolių naudojimą – juk ne nacistinis, o kairiųjų judėjimas (kurio ideologui priklauso šūkis: „pasaulį reikia ne interpretuoti, o keisti“) visuomet buvo pavojingesnis tiek kapitalizmui, tiek šiuolaikinei valstybei, veikiantiems „iš viršaus į apačią“, kaip ir nacių režime.
Todėl kairiųjų simbolikos – žvaigždės, kūjo ir pjautuvo, naudojamo ne tik stalininės, bet dažnai priešiškai į Stalino politiką žvelgiančios kairės – uždraudimas yra ne tik atsisveikinimas su išties baisia praeitimi, bet ir radikalios šiuolaikinės kairiosios kritikos diskursu, iki šiol plėtojamu laisvesniuose ir labiau pliuralistiniuose už Rytų Europą Vakaruose. Tokia radikalioji kritika ne tiek šlovina stalinizmo idealus, bet dažniau puoselėja radikalios demokratijos, pilietinio protesto alternatyvas neretai despotiškos kapitalistinės santvarkos dominuojamoje teritorijoje.
Ne veltui jau aštuntajame praeito amžiaus dešimtmetyje prancūzų filosofas Michelis Foucault, rašydamas apie savo kolegų Gilles‘o Deleuze‘o ir Felixo Guattari knygą „Antiedipas“ pavadino ją įvadu į antifašistinį gyvenimo stilių. Tokio stiliaus elementų – radikalių alternatyvų vyraujančio kapitalizmo dvasiai – Rytų Europai trūks dar ilgai.
