Panevėžio policijai V.Kudijanovas vadovavo porą metų, pernai jis gana keistomis aplinkybėmis buvo išleistas į pensiją. Panevėžiečiai teigia, jog V.Kudijanovui buvo pavykę šiek tiek pagerinti padėtį mieste ir miesto policijoje. Panašiai apie V.Kudijanovą atsiliepia ir šilutiškiai.
Kolegos apie V.Kudijanovą išsakė tokius vertinimus: ne karjeristas, santūrus, protingas žmogus, geras psichologas.
K.Betingio pasiteiravus, kas galėjo paskatinti nusižudyti V.Kudijanovą, išgirdome tokį atsakymą: “Aš bandau suvokti, kas apskritai tame Panevėžyje darosi. Turiu savo versiją, bet žiniasklaidai nenorėčiau skelbti. Galiu pasakyti, kad Panevėžio problemas reikia spręsti kitokiu būdu ir kitokiomis priemonėmis, nei jos buvo sprendžiamos iki šiol. Savo nuomonę aš išsakau uždaruose susirinkimuose, tačiau į ją nėra įsiklausoma. Šiandien formuojama nuomonė, kad nemaža dalis Panevėžio teisėtvarkos pareigūnų buvo susiję su nusikalstamu pasauliu. Gal taip yra iš tikrųjų, o gal kažkas tyčia bando suformuoti tokį įvaizdį”.
Beje, prokurorai tiria, ar Panevėžio vietiniame laikraštyje “Sekundė” praėjusį penktadienį pasirodęs pranešimas, neva V.Kudijanovas knygyne bandė pavogti knygą, nepastūmėjo buvusio pareigūno į savižudybę.
Praėjusį penktadienį “Sekundėje” pasirodė tokio turinio informacija: “Pasklido žinia, kad didelis knygų mylėtojas Vladimiras Kudijanovas susirgo baisia liga - kleptomanija. Taip, taip, tas pats buvęs Panevėžio policijos vyriausiasis komisaras. Užvakar dabartinis KTU dėstytojas V.Kudijanovas užsuko į vieną miesto knygyną, maloniai pabendravo su knygyno šeimininke. Tačiau kai tik patikli pardavėja nukreipė dėmesį nuo malonaus kliento, šis užsikišo apie 30 Lt kainuojančią knygą užantin ir dėjo į kojas. Pardavėjos būta nepėsčios. Ji ligonį vijosi ir net pirštus susižalojo, nelaimingąjį už skvernų griebdama. Gal vargšas ligonis ir būtų pasprukęs, tačiau atsitiktinis praeivis, ekskomisarą ant pievelės nutvėrė ir drauge su pardavėja nepirktą pirkinį iš po vagišiaus skverno išlupo. Kaulams suskaudus ponas Vladimiras paspruko. Linkime ligoniui pasveikti ir garbingai savo buvusiems kolegoms prisiduoti. Būtų gražu, jei ekskomisaras viešai atsiprašytų išgąsdintų knygyno darbuotojų. Ir dar norėtume paklausti, Vladimirai, ar ne gėda? Beje, kaip savo mokytiniams į akis žiūrėsite?”
Prieš porą metų pats komisaras V.Kudijanovas žurnalui “Veidas” bandė paaiškinti, kodėl Panevėžys išskirtinis miestas: “Vyresnieji, protingesnieji Panevėžio gaujų lyderiai arba žuvę, arba bando pereiti į legalų verslą. Siautėja jaunimėlis. “Tulpinių” jau beveik nesimato, kurie išgyveno, yra trisdešimties, keturiasdešimties metų, ieško ramybės. “Psichiniai”, nors ir be “Svainijoje” žuvusio lyderio, vis dar aktyvūs. Reiškiasi “vyšniukai” ir kitos mažesnės grupelės. Formuojasi nauji lyderiai ir naujos “šeimos”. Panevėžio gaujos kūrėsi kaip ir kituose miestuose - teritorijos principu. Galbūt jų sustiprėjimui padėjo ir miesto provincialumas. Daugelis vienas kitą pažįsta, klasės suolo draugai netyčia susitinka kur nors kavinėje ir sveikinasi: vienas “bachūras”, o kitas - policijos eilinis. Po keliolikos metų, žiūrėk, vienas jų jau turi savo “šeimą”, o kitas - komisaras. Sveikintis ar ne - štai klausimas”.
