Šis telekomunikacijų sprendimas padėjo atsirasti šiuolaikiniam verslui, palengvino visuomenės informavimo priemonių veiklą. Būtent telegrafas pavertė prekybą akcijomis globaliu reiškiniu – brokeriai JAV galėjo pirkti kitų vertybinius popierius kitose valstybėse ir atvirkščiai.
Skirtingai nei internetas, telegrafas vystėsi žymiai lėčiau. Pirmoji linija buvo nutiesta praėjus 8 metams po telegrafo išradimo. Kaip ir internetas, telegrafas po truputį virto žmonių bendravimo priemone. „Šypsenelės“ ir kiti trumpiniai, šiuo metu naudojami elektroniniame pašte, pasirodė penktajame XIX amžiaus dešimtmetyje, kai D.Britanijos telegrafuotojai pradėjo siųsti vienas kitam telegramas su trumpiniais. Pavyzdžiui, raidės GM reiškė frazę „Good Morning“ (Labas rytas). Verslo pasaulyje pranešimai su trumpiniais buvo naudojami norint sutaupyti laiką ir suklaidinti konkurentus. Tokiu būdu susiformavo savotiška telegrafuotojų subkultūra: jie susirasdavo daugybė draugų visame pasaulyje ir netgi užmegzdavo „telegrafinius meilės romanus“.
Panaši situacija susiklostė ir pasirodžius internetui: vartotojai išsiskirstė į žaidimų mėgėjus, įsilaužėlius, pokalbių internete „maniakus“.
Kažkada manyta, kad telegrafas pakeis laikraščius ir žurnalus, kadangi naujienos perduodamos žymiai operatyviau, nei tradicinės masinės informavimo priemonės (panašiai buvo kalbama apie televiziją, o po to ir apie internetą). Tačiau to neįvyko: telegrafas įgalino VIP (visuomenės informavimo priemones) dirbti sparčiau ir efektyviau, ne pakeisdamas jas, o papildydamas.
Komercinis telegrafo naudojimas buvo pradėtas gerokai greičiau, nei Pasaulinio tinklo. Jau pirmoji telegrafo linija buvo sukurta verslo reikalais, tuo tarpu, kai pirmasis sandėris internete – knygos pardavimas – įvyko tik po ketvirčio amžiaus nuo interneto pasirodymo. Skirtingai nuo interneto, telegrafas netapo masiniu reiškiniu. To priežastimi tapo teikiamų paslaugų kaina – tarptautinės telegramos kaina tais laikais ir šiandien yra palyginus didelė. Leidinio „The Wall Street Journal“ žurnalisto Michaelo Totti manymu, telegrafo komercinę sėkmę sąlygojo tai, kad teikiamos paslaugos buvo apmokestintos nu pat pradžių. Internautai dažniausiai už gaunamą informaciją nemoka – ją veltui teikia tinklapių savininkai.
Pirmasis radijo signalas buvo išsiųstas 1895 metais, o „radijo eros“ pradžia laikomi 1906-ieji metai. Skirtingai nei telegrafas, radijas (kaip vėliau ir internetas) tapo masinės kultūros fenomenu. Jau trečiojo praėjusio šimtmečio dešimtmečio pradžioje kasdieninė radijo klausytojų auditorija siekė 50 milijonų žmonių – nedaugelis knygų ir laikraščių gali pasigirti tokiu skaitytojų skaičiumi. Tačiau radijas, kaip ir telegrafas, vystėsi lėčiau nei internetas. Radijo signalo transliacijos didelei auditorijai bandymai buvo pradėti tik po 15 metų nuo išradimo, pirmoji radijo stotis atsirado tik po ketvirčio amžiaus. Ji buvo įkurta Pitsburge (JAV) ir vadinosi KDKA. Pirmieji stoties gyvavimo metai buvo nelabai sėkmingi, kadangi skeptikai teigė, jog radijas gali būti panaudotas kariniais tikslais ir niekada sėkmingai neneš pelno.
Kaip ir šiandien, pirmosios radijo stotys kovojo dėl teisės laisvai transliuoti muziką, o gramofonų kompanijos tai vertino kaip autorinių teisių pažeidimą ir muzikos verslo eros griuvimo pradžią. Panašiai kaip internautai, radijo klausytojai suformavo savotišką kastą. Jiems radijo laidos dažnai tapdavo realesnėmis, nei tikrasis gyvenimas. Daugeliui žinoma Herberto Wellso romano „Pasaulių karas“ transliacija radijo bangomis, kai kilo masinė panika dėl išsigalvoto ateivių įsiveržimo. Būsimasis kinematografijos klasikas Orsonas Wellsas pavertė literatūrinį kūrinį savotišku radijo reportažu ir, nepaisant to, kad laidos metu klausytojai buvo pastoviai informuojami, kad tai tik skaitomas romanas, dešimtys tūkstančių amerikiečių iš tiesų patikėjo, kad Žemę užpuolė marsiečiai.
Radijo fanatikais dažniausiai tapdavo jauni, išsilavinę žmonės, gaunantys didesnes, nei vidutinės pajamas. Kaip ir šiandieniai interneto gerbėjai, jie praleisdavo valandų valandas bandydami pagauti iš kuo toliau sklindantį radijo signalą. Dažnai jie tapdavo ne tik radijo klausytojais, bet greičiau radijo mėgėjais. Tokie asmenys pirkdavo ar patys susirinkdavo radijo siųstuvus ir bendraudavo su kitais entuziastais. Trumpųjų bangų radijo entuziastų bendruomenei priklausė nemažai žymių žmonių, pvz. Jordanijos karalius Huseinas, keliautojas Turas Hejerdalas. Interneto atsiradimas neprivertė radijo mėgėjų atsisakyti savo mėgstamo užsiėmimo.
Radijo stotys gali naudoti įvairius dažnius, tačiau šie joms nepriklauso. Nuo pat pradžių, kaip ir šiandien, dažnių naudojimą reguliavo valstybė. Stoties sėkmė priklauso ne tik nuo klausytojų skaičiaus, bet ir nuo valstybės tarnautojų. Šiuo klausimu, internetas suteikia gerokai daugiau laisvės. Tačiau ir internetas paskutiniuoju metu susiduria su įvairių valstybės pareigūnų bandymais įvesti tam tikrą kontrolę. Verslo požiūriu internetas seka radijo pėdomis. Audringas naujų tinklapių atsiradimo procesas po truputį pereina į naują vagą: stambios kompanijos perima daugelio svetainių į savo rankas. Kažkas panašaus vyksta ir radijo rinkoje: smulkios ir regioninės radijo stotys tampa stambiųjų transliuotojų nuosavybe.
Paskutinioji analogija: 1920-aisias metais radijo transliacijų kompanijų akcijos pagal paklausą pirmavo aktyviai besivystančioje JAV prekybos vertybiniais popieriais rinkoje, kaip ir interneto kompanijų akcijos 1990-aisiais. 1928 metais JAV kompanijos RCA akcijos rinkoje kainavo 85 JAV dolerius. Po pusantrų metų, tos pačios akcijos jau kainavo 500 JAV dolerių. Vėliau sekė ryškus nuopuolis, akcijų kaina nukrito iki 20 JAV dolerių. Panaši situacija susiklostė ir su interneto kompanijų akcijomis. 1950-aisiais radijas sulaukė rimto konkurento – televizijos. Galbūt po kurio laiko atsiras ir panašus interneto konkurentas.
