- Kaip pagal 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje sudarytą taikos sutartį su Lietuva buvo įvardyta Rusijos išmokėta kompensacija – okupacijos žalos atlyginimas ar turto dalybos po Šiaurės Vakarų krašto atsiskyrimo nuo metropolijos?
- Net sunku tikslią sąvoką parinkti. Tai buvo Rusijos imperijos "aukso fondo" dalis, jeigu taip galima pasakyti. Pagal bolševikų Rusijos "lenininę nacionalinę politiką", tą turtą sukaupė ir Lietuvoje gyvenę Rusijos imperijos valdiniai. Bet nereikėtų klaidingai įsivaizduoti, kad anie 3 mln. rublių (15 mln. Lt 1922 m. kursu) buvo kažkokia kompensacija už 123 Rusijos okupacijos metus. Tai nebuvo netgi atlyginimas už pražuvusias Lietuvos gyventojų popierinių rublių santaupas, nors, rusus 1915 m. iš mūsų krašto išstūmus vokiečiams, Rusijos imperijos obligacijos Lietuvoje pasidarė bevertės, nebegaliojo. Tiesa, pačioje Rusijoje po poros metų jos irgi tapo makulatūra. Skirtingai nei 1897 m. į apyvartą išleisti aukso rubliai, kurie rusams buvo patikimiausia konvertuojama valiuta net sovietų valdžios metais.
- Bet kodėl pilietinio karo, bado, ligų epidemijų apimtos Rusijos bolševikų vyriausybė, užuot pasiuntusi, kaip šiandien įpratusi, tuometinius mūsų derybininkus į Paryžių, pas kokią nors baltagvardiečių emigracinę vyriausybę, vis dėlto atlapojo savo, matyt, pustuštį iždą ir skyrė tais laikais nemenką sumą Lietuvai (juk visas mūsų šalies biudžetas, net jai atsigavus po suiručių, ekonomiškai sustiprėjus, pavyzdžiui, 1935 m., tebuvo 300 mln. Lt.)?
- Ta suma buvo ne tokia jau didelė, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo. Bolševikų Rusija tuomet norėjo, kad Lietuva būtų, pabrėžiu, truputį ekonomiškai stipresnė. Ne stipri ir savarankiška, bet šiek tiek atkutusi. Rusija tikėjosi (ir ne be pagrindo) lietuviška korta sužaisti prieš Lenkiją, su kuria bolševikai ne tik nepalaikė diplomatinių santykių, bet ir senokai kariavo.
- Kodėl estams su latviais tada teko daugiau "bendro Rusijos imperijos turto" nei lietuviams: estams - 15 mln. rublių ir 11,6 tonos aukso, latviams - 4 mln. aukso rublių?
- Tarybų Rusija taikos sutartį su Estija sudarė 1920 m. vasario 2 d., penkiais mėnesiais anksčiau nei su Lietuva. Su Latvija - 1920 m. rugpjūčio 11 d. Iš esmės jokių derybų dėl sumų net nebuvo - bolševikai kiekvienai šaliai skyrė tiek, kiek patys nusprendė. Nei estai, nei latviai, nei lietuviai negalėjo priversti mokėti daugiau.
Bolševikai siūlė Lietuvai dar 100 tūkst. dešimtinių miško, bet kažkur toli, šiaurėje, iš ten atsivežti medieną į Lietuvą būtų kainavę milžiniškus pinigus. Tuometiniai Lietuvos derybininkai per daug nesiginčijo, nes suprato, kad nieko nelaimės. (Bolševikai gudriai išsisuko ir nuo įsipareigojimo grąžinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valstybinį archyvą - Lietuvos Metriką, aiškindami, kad LDK aprėpė ir Baltarusiją bei didžiąją Ukrainos dalį, tad neaišku, kam priklausytų tas dokumentų rinkinys - red. past.)
- Galbūt Rusija dalijo "dovanėles" buvusioms kolonijoms (netgi lenkai po 1921 m. kovo 18 d. taikos sutarties iš bolševikų gavo 30 mln. rublių) tikėdamasi, kad jų nepriklausomybė laikina ir tas turtas vis viena sugrįš Rusijai, kai "limitrofai" (atskilę Rusijos imperijos pakraščiai) netrukus bus pakartotinai okupuoti?
- Pakartosiu - išdalytos sumos buvo palyginti nedidelės Rusijai.(Tuometiniai Lietuvos derybininkai buvo suskaičiavę, kad dėl Rusijos imperijos priespaudos mūsų tauta patyrė maždaug 1,223 mlrd. aukso rublių nuostolių, neskaitant sunaikintų kultūros, mokslo, meno vertybių - red.past.). Suprantama, Lietuvai ir Latvijai, kurios buvo labai nuniokotos po Pirmojo pasaulinio karo (Estija - kiek mažiau), net ir keli milijonai rublių buvo didelė paspirtis.
- Istorikai teigia, kad Lietuva iš jų "sutvėrė" savą valiutą litą.
- Litas buvo įvestas 1922 m. antrojoje pusėje. Rusija 1920 m. tikrai negalėjo numatyti, kokiems tikslams Lietuva panaudos gautus aukso rublius.
Galima sakyti, Sovietų Rusija už tuos pinigus "nusipirko" išsilaisvinusių imperijos pakraščių, tapusių naujomis nepriklausomomis valstybėmis, palankumą. Daug skaudžiau bolševikams buvo atsisveikinti ne su dalele caro nukaldintų pinigų, o su prarastomis teritorijomis.
Be to, reikia atsiminti, kad bolševikai paniškai bijojo Vakarų valstybių sąjungos prieš Tarybų Rusiją. Tariamą Vladimiro Lenino vyriausybės "minkštumą" derantis su Baltijos šalimis nulėmė Kremliaus būgštavimai, kad Lietuva, Latvija ir Estija, iš derybų visiškai nieko nepešusios, galėjo būti įtrauktos į "imperialistinę intervenciją prieš jauną Tarybų respubliką". Bolševikai baiminosi tokio pavojaus net tada, kai jo iš tiesų seniai jau nebebuvo.
Be abejo, taip pat tiesa, kad bolševikai atkakliai stengėsi susigrąžinti prarastas teritorijas ir pagaliau jiems tai pavyko.
- Ar dabar, derėdamasi su Maskva dėl 1991-ųjų sausio 13-osios agresijos žalos ir visos 56 metus trukusios sovietų okupacijos nuostolių atlyginimo, Lietuva galėtų pasinaudoti 1920 m. liepos 12 d. taikos sutarties patirtimi?
- Dabar jokia Rusijos vyriausybė nepradės panašių derybų. Netgi dėl Sausio 13-osios agresijos žalos atlyginimo, nors 1991 m. mūsų patirti nuostoliai buvo palyginti nedideli. Net jeigu į Didžiąją Britaniją pabėgęs oligarchas Borisas Berezovskis taptų Rusijos prezidentu (tai, žinoma, visiškai neįtikėtina). O juo labiau valdant Vladimirui Putinui ar jo pasirinktiems įpėdiniams.
SSRS okupacijos sukelti nuostoliai milžiniški, bet netgi ne tai svarbiausia. Derybos sukeltų grandininę reakciją. Už SSRS okupacijos žalą iš Rusijos siektų prisiteisti ne tik Latvija ir Estija, bet ir, tarkim, Gruzija ar Azerbaidžanas. Nesakau, kad tos valstybės būtinai pareikalautų kompensacijų, bet jos matytų pavyzdį, kuriuo bet kada galima pasinaudoti.
Sakysim, Japonija įsitikinusi, kad jai turi priklausyti nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos Rusijos valdomos keturios mažos Kurilų salos, esančios arčiausiai šiaurinės japonų Hokaido salos. Ekonomiškai stipri Japonija pasirengusi sumokėti nemažai pinigų už tas teritorijas, bet Rusijos valdžia, netgi ir demokratu laikytam Borisui Jelcinui esant prezidentu, nenorėjo ir nenori nė girdėti apie tokį sandėrį ar mainus.
