O štai sudėtingesnė situacija. Kas antras šalies gyventojas teigia, kad serga kokia nors lėtine liga. O lėtinė liga gydytojui - tai galvos skausmas. Nes ūmios ligos - jos dažniausiai pačios praeina, jei tik suderinamos su gyvybe. Ir jei gydytojas teisingai ir efektyviai padeda su jomis susitvarkyti. O jei jos lėtinės - pasiduoda sunkiai.
Žinoma, jei žmogui visai blogai, jis kviečia greitąją, ir ji suteikia būtiną pagalbą. Bet greitoji medicinos pagalba žmogaus nepagydo. Be to, GMP mūsų šalyje tenka laukti ilgai, o nuvežus į greitosios pagalbos ligoninę, nežinia, kiek teks laukti priėmime. Gali ir nesulaukti.
Dėl to tam, kad naudotumeisi GMP paslaugomis, reikia tiesiog nebeturėti kitos išeities. Ta pati statistika sako, kad pernai vidutiniškai kas ketvirtam gyventojui Lietuvoje buvo suteikta greitoji medicinos pagalba. Tai daug. Tačiau po to jiems reikėjo kažkaip pasveikti, tiesa?
Vadinasi, ketvirtadalis lietuvių grįžo namo po greitosios pagalbos, o ne mažiau nei penktadalis likusių gyventojų GMP nekvietė, išgyveno ir kartu su pirmaisiais vis vien atėjo pas gydytojus, tai yra, į poliklinikas ir pas privatininkus, savo kojomis. Su tam tikromis viltimis. Ir - nebijokime šio žodžio - pinigais (grynais ar pervedamais per ligonių kasas).
Kaip ir kiekvienam profesionalui, dirbantiems gydytojams pinigai būtini, nes visas jų egzistavimas, nuoma, kabinetai ir aparatūra - visa tai dažniausiai išlaikoma iš pacientų pinigų. Todėl privatūs gydytojai suinteresuoti, kad žmonės jų turėtų. Paradoksalu, bet privatininkas labiau suinteresuotas savo paciento darbingumu!
Sveikesnis pacientas – uždirbantis, vadinasi, ir gydytoją išlaikantis pacientas. Taigi - ne ligotas, o darbingas padeda išsilaikyti privatiems gydytojams, o jei jie išsilaikys, jie nebevažiuos į Vakarus, o liks čia ir gydys mūsiškius. Tačiau ar pinigai yra viskas?
Tai, kad gydytojai liktų, lyg ir padėtų mūsų žmonėms jaustis saugiau, nes atrodo, kad kai gydytojas yra - tai geriau, nei kad jo nėra. Bet ne mažiau svarbu, kad gydytojas būtų geras. Kad jis gerai gaudytųsi žmogaus organizme ir žinotų, kaip žmogui padėti. Ir, kaip sakydavo Hipokratas, – Primum non nocere !- nepakenktų.
Tačiau gydytojus labiau nei Hipokratą veikia farmacijos kompanijos. Įvairiais būdais jos siekia, kad gydytojai skirtų kuo daugiau jų firmos vaistų.
Logiška, kad medicinos pagalbos kokybės rodikliu turėtų būti - kokiam nuošimčiui žmonių gydytojas padeda. O tai priklauso visai ne nuo to, kiek pas apylinkės gydytoją prirašyta pacientų.
Ir, žinoma, ne nuo to, kiek per tą mėnesį gydytoją buvo aplankę farmacijos kompanijų atstovų. O nuo gydytojo darbo efektyvumo, t.y. kiek po būtent šio gydytojo įsikišimo žmonių pasveiko ar pagerino savo būklę. Ypač tai pasakytina apie lėtines ligas.
Dauguma lėtinių ligų iš pradžių būna ūmios. Teisingai gydytos ūmios ligos nevirsta lėtinėmis. Ir, kad ir kaip būtų keista, neretai tam reikia skirti ne daugiau, o mažiau vaistų. Ir ne tik vaistų. “Gerą chirurgą pažinsi iš operacijų, kurių jis nedaro”,- pasakė vienas iš Klinikų chirurgų mano studijų laikais....
Medikamentai turi atsistoti į savo - jiems skirtą - vietą. Būna atvejų - šizofrenijos, cukrinio diabeto, kai kurių kitų – kai į pirmą planą išeina vaistai. Ir devyniems tūkstančiams mūsų tuberkuliozininkų, ir septyniasdešimčiai tūkstančių kenčiančių nuo auglių vaistai būtini.
Tačiau ar teisinga gydyti antibiotikais bronchitus, ar verta virškinimo bei širdies kraujagyslių sutrikimus pačioje pradžioje gydyti keliais vaistais “dėl visa ko”, ar verta nuo neurotinės nemigos skirti migdomuosius?
Geri gydytojai to nedaro. Yra labai daug efektyvesnių priemonių - dieta, fizioterapija, savitaiga, relaksacija, psichoterapija, Rytų medicina...
Bet iš kokių lėšų gydytojui to išmokti ? O čia prie durų jau stovi dar vienas farmacijos kompanijos atstovas...
Deja, lietuviai vartoja vaistų daugiau nei kiti europiečiai. Pernai gydytojų paskirtus medikamentus vartojo milijonas, o nepaskirtus - 1, 6 milijono tautiečių. Tai fantastiškai daug.
Negalima atmesti versijos, kad toks gausus medikamentų vartojimas nepagerino, o pablogino tautiečių sveikatą. Nes mažiausiai milijonas mūsų tautiečių palaikė savo organizmą cheminiu mėgintuvėliu, į kurį reikia įpilti tam tikro chemikalo. Ir vietoj to, kad padėtų organizmui pasveikti nuo ūmios ligos, pavertė ją lėtine. Kai kuriems medikams padedant.
Todėl man labai norėtųsi, kad šalia nemokamos būtinosios pagalbos mūsų šalyje plėstųsi ir mokama profesionali pagalba. Geri gydytojai turės savo pacientus ir išsilaikys. Jie juk suinteresuoti ne vaistą paskirti. Jiems rūpi jų pacientai ir Hipokrato priesaika. O koks žmogus to nevertina?
