Nuo liepos 8 d., kai Simono Vyzentalio centro Jeruzalės skyriaus vadovas Efraimas Zurofas Lietuvos visuomenę informavo apie suplanuotą akciją, į Lietuvos žydų bendruomenę kreipėsi daugiau nei dešimt asmenų.
Tačiau nė vienas žmogus, turintis kokios nors iki šiol po paslapties skraiste glūdėjusios informacijos apie kruvinus daugiau nei pusšimčio metų senumo įvykius, nesusisiekė su prokuratūra, kuri vienintelė šiuo atveju gali kelti baudžiamąsias bylas ir teisiškai persekioti karo nusikaltėlius.
Vilniuje apsilankęs E.Zurofas pasiūlė po 10 tūkst. JAV dolerių kiekvienam, kurio suteikta informacija padėtų pasodinti į teisiamųjų suolą ir nubausti iki šiol atpildo išvengusį Antrojo pasaulinio karo laikais prie holokausto vykdymo prisidėjusį asmenį.
Kai telefonu susisiekėme su Lietuvos žydų bendruomenės pirmininku Simonu Alperavičiumi, šis tvirtino esąs nustebęs tokiu žiniasklaidos dėmesiu pradėtai akcijai. “Vieni skambino, po to kiti, dabar jūs. Ar jau Lietuvoje nėra kitų problemų, kad visi tik šituo domisi? Ar jau viskas Lietuvoje gerai?” - klausė bendruomenės pirmininkas.
Iš pradžių išreiškęs pasipiktinimą žurnalistų, nušvietusių akcijos rengėjų planus, neobjektyvumu, S.Alperavičius vėliau atlyžo ir patvirtino, kad per dešimt dienų į Lietuvos žydų bendruomenę kreipėsi dvylika asmenų. Pasak S.Alperavičiaus, daugelis skambinusiųjų piktinosi, jog prokuratūra dirba blogai: “Dažniausiai žmonės kalba, kad nevykdomas teisingumas, jie prisimena tuos laikus, reiškia užuojautą - tokia didžioji dalis skambučių”.
Žydų bendruomenės pirmininko teigimu, kai kurie iš besikreipusiųjų mini nacių kolaborantų pavardes, tačiau negali nurodyti konkrečių aplinkybių ir faktų apie jų nusikalstamą veiklą, nežino, kur jie šiuo metu gyvena. Tik vienas iš praneštų atvejų yra konkretesnis. S.Alperavičius pabrėžė, kad nė vienas iš skambinusiųjų nė žodžiu neužsiminė apie pažadėtąjį piniginį atlygį. Visi skambinusieji, išskyrus vieną lenką, - lietuviai.
S.Alperavičius kol kas nežino, kaip bus pasielgta su sukaupta informacija. Pirmiausia ji bus išsiųsta akcijos organizatoriams.
“Tik iš spaudos žinau, kad į žydų bendruomenę kreipėsi keli asmenys, tačiau su mumis niekas nebandė užmegzti kontaktų”, - dienraščiui sakė Generalinės prokuratūros Specialiųjų tyrimų skyriaus vyriausiasis prokuroras Rimvydas Valentukevičius. Pasak pareigūno, galima tik spėlioti, ar atsiras kokios nors naujos informacijos apie karo nusikaltėlius.
“Man atrodo, kad nebėra ką įdavinėti. Iš karto po karo tokie asmenys buvo išgaudyti kaip triušiukai. Sovietinis saugumas buvo užvedęs operatyvines bylas net tiems, kurie pasitraukė į Vakarus. Be to, didžioji dalis tokių asmenų jau yra mirę. Į pagalbinį savisaugos batalioną ar sukilėlių gretas būdavo priimami ne jaunesni kaip 18 metų vyrai. Paskaičiavus išeitų, kad gyviesiems dabar turėtų būti mažiausiai apie aštuoniasdešimt metų”, - sakė R.Valentukevičius.
Prokuroro teigimu, dalis nacių medžiotojų surinktos informacijos gali pasirodyti nereikšminga paaiškėjus, kad įskųstas asmuo jau buvo teistas ir atlikęs bausmę iš karto po karo. Antrą kartą už tuos pačius nusikaltimus iš jų niekas nebegalės pareikalauti atsakomybės.
Be to, pasak R.Valentukevičiaus, vieno liudytojo žodžių niekada nepakaktų, kad jo įskųstas asmuo būtų nuteistas. Tam reikalingi arba dar keli kiti liudininkai, arba archyviniai dokumentai, patvirtinantys kaltę.
“Labai abejoju, ar archyvuose gali būti dar neaptiktų dokumentų. Vien prokuratūra yra patikrinusi didelę jų dalį. Milžiniškus tyrimus yra atlikęs Genocido ir rezistencijos centras. Noriu pabrėžti, kad tiesioginių įrodymų dėl dalyvavimo žudynėse gali būti tik apie tokio kalibro asmenis kaip Antanas Lileikis ar Kazys Gimžauskas. Eilinio bataliono kario pavardė geriausiu atveju gali būti paminėta įsakyme, o nė viename įsakyme nebūdavo rašoma, kad dalinys komandiruojamas šaudyti žydų. Vien fakto, kad žmogus tarnavo kurioje nors struktūroje, teisiškai negalime laikyti nusikaltimu. Turime remtis Baudžiamuoju kodeksu, o ne vien moraliniais vertinimais. Jeigu viskas būtų taip paprasta, tų bylų jau seniai būtų prikepta”, - dalijosi abejonėmis apie akcijos sėkmę R.Valentukevičius.
Ir S.Alperavičius abejoja, ar per akciją pavyks į dienos šviesą ištempti nors vieną iki šiol neišaiškintą nacių kolaborantą: “Nemanyčiau, kad iš to būtų daug naudos, daug laiko praėjo ir tų žmonių praktiškai jau nebėra gyvų. Dėl to akcija taip ir pavadinta - “Paskutinis šansas”.
Vienu metu Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje rengiama akcija visose šalyse susilaukė prieštaringų vertinimų. Štai Latvijos nacionalistai pareikalavo, kad per akciją būtų renkama informacija ir apie sovietmečiu įvykdytus nusikaltimus prieš latvių tautą. Tokį reikalavimą iškėlę asmenys neslėpė, kad taikosi į žydų tautybės asmenis, prieš karą ir pokariu dirbusius sovietinėse represinėse struktūrose arba bendradarbiavusius su jomis.
E.Zurofas į tai atsikirto pasiūlymu latvių genocido vykdytojų ieškoti patiems latviams, nes prioritetinė S.Vyzentalio centro užduotis yra persekioti asmenis, nusikaltusius žydų tautai.
Dar radikalesnį pareiškimą šią savaitę paskelbė vienas Estijos rytuose esančio Kambjos kaimo gyventojas Heikis Kortsparnas. Jis pasiūlė 20 tūkst. JAV dolerių atlygį už informaciją apie sovietinės KGB agentus žydus, susijusius su estų tautybės žmonių persekiojimu. Beje, H.Kortsparnas savo pranešime parėmė ir S.Vyzentalio centro pasiūlymą mokėti dvigubai mažesnę sumą asmenims, kurių pateikta informacija leis patraukti atsakomybėn estus, prisidėjusius prie žydų persekiojimo.
Lietuvoje irgi neišsiversta be kontroversiškų pareiškimų. Negausios Tautos pažangos partijos atstovas Seime Egidijus Klumbys pasiūlė holokausto nusikaltimus tiriančio S.Vyzentalio centro Jeruzalės skyriaus vadovą E.Zurofą paskelbti persona non grata Lietuvoje. E.Klumbio nuomone, “E.Zurofas ir jo kompanija diktuoja sąlygas ir elgiasi įžūliai, o mūsų valstybės lyderiai priiminėja jį savo kabintuose”.
