„Namų neturintys žmonės paprastai keliauja iš vienų nakvynės namų į kitus, kuriasi negyvenamose patalpose. Anksčiau atvėsus orams dažnas glausdavosi šiluminiuose mazguose, tačiau per apklausą ne vienas minėjo, jog daugiabučių namų gyventojai to nebetoleruoja, kviečia policiją“, - pasakojo A.Šimėnaitė.
2005- 2006 metais savanoriškai ir per praktiką dirbdama Vilniaus odos ir veneros ligų centro sanitariniame punkte, studentė apklausė 1050 benamių.
Faktiniai apklausos rezultatai parodė, kad jų amžius 20-75 metai. Didesnę benamių dalį sudaro vyrai. Dažniausios priežastys, pastūmėjusiomis į benamystę - teistumai (60 proc. apklaustųjų buvę teisti daugiau nei vieną kartą), priklausomybė nuo alkoholio, nedarbas ir motyvacijos įsidarbinti stygius.
Studentės apklausti žmonės be namų gyveno vidutiniškai 5 metus.
Per interviu jie pasakojo, kad laikas nuo laiko apsigyvena Vilniaus miesto bei Carito nakvynės namuose, o jei į juos nepatenka - glaudžiasi apleistuose pastatuose, šiluminėse trasose, kartais miesto parkuose ir miškeliuose.
Šaltuoju metų laiku benamiai bando nakvoti daugiabučių laiptines.
Benamystė – gana nauja, bet aštri problema
„Bendra apklaustųjų charakteristika tokia - tai asmenys, praradę gyvenamą plotą, neturintys asmens dokumentų, su ryškiu asmenybės degradavimu, kurio dažniausia priežastis – alkoholizmas, nenorintys įsidarbinti ir nesugebantys realiai vertinti susiklosčiusios situacijos, o juolab jos keisti“, - apibendrino A.Šimėnaitė.
Studentės nuomone, atskirties grupių asmenis Vilnius traukia todėl, kad dideliame mieste lengviau tenkinti minimaliausius žmogiškus poreikius.
„Lietuvoje benamystė yra gana nauja, bet aštri socialinė problema, - pabrėžia A.Šimėnaitė. – Iki šiol Vilniaus benamių teritorinis pasiskirstymas nebuvo nenagrinėtas, tačiau tai labai svarbu planuojant šių žmonių socialinę reintegraciją“.
Projektą ,,Teritorinis benamių pasiskirstymas Vilniaus mieste’’ vykdė viešoji įstaiga Vilniaus odos ir veneros ligų centras. Jo tikslas - paskatinti miesto socialines tarnybas aktyviau padėti pažeidžiamiems asmenims reintegruotis į visuomenę.
Vilniaus odos ir veneros ligų centre kasmet apsilanko ne mažiau kaip tūkstantis asmenų, neturinčių nuolatinės gyvenamosios vietos, asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, noro keisti gyvenimo būdą. Tęstinę programą ,,Odos ir lytiškai plintančių infekcijų profilaktika ir kontrolė atskirties grupėse” centras vykdo jau 10 metų.
