Dar keistesnė padėtis išlenda galvojant apie mūsų mokamas įmokas „Sodrai“: kai kurios Lietuvos žmonių grupės yra ypač privilegijuotos ir sugebėjo savo tėvų ar senelių išlaikymą permesti ant ne tokių „lygių“ kišenių.
Va, ir aną savaitę pradėta verkauti, esą baisioji valdžia netrukus gali pareikalauti, kad ūkininkai ir jų šeimų nariai, šiuo metu apdovanoti mistine teise nemokėti Valstybinio socialinio draudimo įmokų, gali netekti turimos privilegijos. Apie tai esą pradėta kalbėti Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitete. Tiesa, jei tikėtumėme žiniasklaida, patys ūkininkai pasisako tik už savanorišką dalyvavimą valstybinėje pensijų sistemoje. Jie, kaip teigia „Verslo žinios“, „mieliau moka medicininio draudimo įmokas ir dalyvauja privačiuose pensijų fonduose“. Va taip.
Norom nenorom kyla ne vienas klausimas. Kodėl 2003 m. Lietuvoje nuspręsta, kad viena iš verslo rūšių yra tokia ekstremali, jog jai turi būti suteikta teisė nedalyvauti palaikant šią valstybę, visas su tuo susijusias išlaidas permetant kitiems šalies piliečiams? Ir kodėl būtent ūkininkai? O jei, pavyzdžiui, mes, dėstytojai, kurių pajamos mažesnės nei daugumos ūkininkų, nutarsime, kad dabar „Sodrai“ mokamas įmokas mokėsime į mums parankesnius privačius fondus? Ar tai bus rimtai svarstoma? O jei ne, tai kodėl? Ar tai nepažeis šalies piliečių lygybės principo?
Juokai juokais, tačiau panašios privilegijos tiesiog gėdingos. Ypač anekdotiškai jos atrodo, kai prisimeni armiją dirbančių su verslo liudijimais (jie ką, taip pat neįgalūs?), notarus ar tūkstančius nelaimingų Lietuvos žurnalistų. Pastarieji, nežinia kodėl, irgi apdovanoti privilegija nesirūpinti savo tėvų, senelių, neįgaliųjų giminaičių ar kaimynų, našlaičių etc. išlaikymu.
Lietuvoje žurnalistų su darbo santykiais susiję atlyginimai, nuo kurių mokamos įmokos „Sodrai“, labai kuklūs. Kita gerokai didesnė jų pajamų dalis — vadinamasis autoriaus atlyginimas, nuo kurio įmokos „Sodrai“ nemokamos. Jei kalbama apie namuose dirbančius, su jokia redakcija jokiomis pastoviomis darbo sutartimis nesusietus žurnalistus, rašančius nuosavu kompiuteriu, informaciją renkančius naudojantis asmeniniu interneto ryšiu ar telefonu, tai gal ir galima suprasti, kodėl tas tarifas mažesnis. Vis dėlto, jei žurnalistas aprūpintas derama darbo vieta dirba redakcijoje, neįmanoma suvokti, kuo jo darbo sutartis skiriasi nuo kokios „Maximos“ pardavėjos. Žinoma, išskyrus tai, kad taip politikai jiems ir ypač jų darbdaviams užmoka už santykinai gerus santykius. Tokia lengva korupcija, kasdien lydinti garsiai korupcija besipiktinantį Lietuvos žurnalistą...
Maloni bus ta diena Lietuvoje, kai VISI Lietuvos žmonės supras, kad ši šalis yra jų visų. Taigi žurnalistai ne tik prašys aukų kenčiantiems vaikučiams, bet ir supras, kad gali kasdien juos nors ir ne taip išdidžiai, bet paremti tiesiog deramai mokėdami mokesčius. Paprastutis, laisvo ir išdidaus žmogaus žingsnis. Beje, tuomet bus paprasčiau ir reikalauti, kad Seimo ar Vyriausybės žmonės nepamirštų mokėti mokesčių nuo gaunamų „kanceliarinių“ ar reprezentacinių pinigų.
„Ekonomisto komentaras“ – pirmadieniais 8.35 val. (kart. 11.35 val. ir 18.35 val.).
