Be to, komandiruote pripažįstamas individualios įmonės savininko, ūkinės bendrijos tikrojo nario, kurio darbo ir apmokėjimo už darbą tvarka nustatyta bendrosios jungtinės veiklos sutartyje, išvykimas iš nuolatinės darbo vietos darbo funkcijoms atlikti. Tačiau pabrėžtina, kad valdymo organų narių, kurie su vienetu nėra sudarę darbo sutarčių, išvykimas atlikti pavestą užduotį negali būti traktuojamas kaip komandiruotė.
Pagal LR Vyriausybės nutarimu patvirtintų Tarnybinių komandiruočių išlaidų apmokėjimo biudžetinėse įstaigose taisyklių 2 punktą tarnybine komandiruote taip pat laikytina Lietuvos kariuomenės kario ar civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančio statutinio valstybės tarnautojo išvykimas už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, tačiau ne ilgesniam kaip 90 dienų laikotarpiui, kada jis vyksta krašto apsaugos ministro ar jo įgalioto asmens įsakymu (potvarkiu) dalyvauti tarptautinėse karinėse operacijose, pratybose ar kituose karinio bendradarbiavimo renginiuose.
Apibendrinant įvairių teisės aktų nuostatas, komandiruotę būtų galima apibūdinti kaip darbdavio nurodymu darbuotojo siuntimą atlikti tarnybinę užduotį ne jo nuolatinėje darbo vietoje.
Draudimas siųsti darbuotoją į komandiruotę
LR darbo kodekso 220 str. 3 dalyje yra numatyti tam tikri apribojimai siųsti darbuotojus į komandiruotes. Teoriškai juos galima būtų išskirti į absoliučius ir santykinius. Absoliutusis yra imperatyvus įstatyme numatytas apribojimas, draudžiantis į tarnybinę komandiruotę siųsti asmenis iki 18 metų. Tai reiškia, kad darbdavys esant bet kokioms aplinkybėms nepilnamečio į komandiruotę išsiųsti neturi teisės. Santykinis apribojimas reikštų, jog darbdavys turi teisę pavesti atlikti darbo funkcijas ne savo darbo vietoje žemiau paminėtiems asmenims, tačiau tik esant jų pačių sutikimui:
■ nėščioms moterims;
■ neseniai pagimdžiusioms moterims ir krūtimi maitinančioms moterims;
■ darbuotojams, auginantiems vaiką iki trejų metų;
■ darbuotojams, vieniems auginantiems vaiką iki keturiolikos metų arba neįgalų vaiką iki aštuoniolikos metų.
Taigi galima teigti, kad darbdavio sprendimui (įsakymui) išsiųsti jį į komandiruotę darbuotojas privalo paklusti, jei nėra paminėtų aplinkybių, apribojančių darbdavio veiksmus.
Komandiruotės trukmė
Kalbant apie komandiruotes svarbu aptarti ir jų terminus. Įstatyme nustatyta, kad biudžetinių įstaigų vadovai ar jų įgalioti asmenys į komandiruotę gali siųsti savo darbuotojus ne ilgesniam kaip 30 kalendorinių dienų, neįskaitant kelionės laiko, laikotarpiui. Terminas gali būti pratęstas tik tuo atveju, jei yra atskiras Vyriausybės sprendimas atstovauti Lietuvos Respublikai tarptautiniuose renginiuose. Ši taisyklė negalios privačiame sektoriuje: darbdavys nėra saistomas 30 dienų termino ir gali savo darbuotojus siųsti į komandiruotes ilgesniam laikui.
Tačiau komandiruote į užsienį nėra laikomas darbuotojo išvykimas už Lietuvos Respublikos ribų, jei jis vienoje vietoje užsienyje būna ilgiau kaip 183 dienas, išskyrus darbuotojus, kurių darbas yra kilnojamojo pobūdžio ar susijęs su kelionėmis (LR Vyriausybės nutarimo Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos 2 str.). Vadinasi, darbuotojas komandiruotėje vienoje užsienio valstybėje gali būti ne daugiau kaip 183 dienas. Šis reikalavimas, beje, netaikomas Lietuvos Respublikos laivų įgulos jūreiviams, nes jų darbas savaime yra susijęs su kelionėmis. Paminėtas 183 dienų laikotarpis taikomas ne kiekvienai komandiruotei atskirai, o yra sumuojamas. Jis apskaičiuojamas sudedant visas vieno darbuotojo komandiruotėse išbūtas kalendorines dienas per vienerių metų laikotarpį nuo pirmos komandiruotės pradžios.
Darbas, atliekamas kelionėje
Aptariant komandiruotę atkreiptinas dėmesys į tai, kad į tarnybinę komandiruotę yra panašūs darbai, atliekami kelionėje, taip pat lauko sąlygomis, susiję su važiavimu ar kilnojamojo pobūdžio. Esminis skirtumas yra tas, kad minėti darbai jau yra sulygti darbo sutartimi, jie nulemti atliekamo darbo pobūdžio (pavyzdžiui, statybininkai, dirbantys vis kituose objektuose visoje šalyje), o komandiruotė – ne: ji įforminama atskiru darbdavio įsakymu (pavedimu), neturi būti atskirai aptarta darbo sutartyje.
Darbuotojams, kurių darbas yra kilnojamojo pobūdžio, susijęs su kelionėmis, kompensuojamos su tokiu darbo pobūdžiu susijusios padidėjusios išlaidos, o štai tarnybinės komandiruotės atveju prie darbo užmokesčio papildomai mokami dienpinigiai ir kompensuojamos kitos su kelione susijusios išlaidos. Pavyzdžiui, laivo įgulai, dirbančiai kelių užsienio valstybių uostuose, dienpinigiai apskaičiuojami pagal nustatytas dienpinigių vykstantiems į užsienio komandiruotes normas, atsižvelgiant į laivų plaukiojimo regionų valstybėms numatytą vidutinę dienpinigių mokėjimo normą.
Kita vertus, pasitaiko situacijų, kada darbuotojas yra siunčiamas laikinai dirbti į užsienio valstybę. Tokiu atveju, jei darbo sutartis nėra nutraukiama, o darbuotojas tik atlieka darbo funkcijas ne savo nuolatinėje darbo vietoje bei lieka atsakingas jį išsiuntusiam subjektui, kuris ir toliau moka jam atlyginimą bei dienpinigius, tuomet tokio darbuotojo išsiuntimas atlikti darbus užsienio vienetui yra laikomas tarnybine komandiruote. Taigi jai taikomas 183 dienų trukmės apribojimas. Tačiau ir šiuo atveju darbuotojui yra išmokamas ne tik atlyginimas, bet ir atitinkami dienpinigiai. Apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, jie priskiriami ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams.
Kai tam tikrų Lietuvos įmonių vienetų nuolatinės buveinės ar kito padalinio užsienio valstybėje darbuotojas vyksta komandiruotės tikslais į Lietuvos Respubliką, jo kelionės laikui taikomos komandiruočių Lietuvos Respublikos teritorijoje nuostatos, t. y. dienpinigiai mokami neviršijant dienpinigių Lietuvoje normos. Į tokios komandiruotės laiką analogiškai įskaičiuojamos išvykimo iš tos užsienio valstybės ir grįžimo į ją dienos.
Reikia pabrėžti sąvokų tarnybinė komandiruotė ir tarnybinė kelionė skirtumus. Kadangi ir tarnybinės komandiruotės, ir tarnybinės kelionės į kitą vietovę laikas yra įskaitomas į darbo laiką pagal faktiškai sugaištą joje laiką, svarbus šių sąvokų atskyrimas. Tarnybinė kelionė šiuo atveju reiškia, kad darbuotojas yra priimamas arba perkeliamas į darbą, esantį kitoje vietovėje, ir jam dėl to mokami kelionpinigiai, turto pervežimo išlaidos, dienpinigiai už kelionėje išbūtą laiką ir darbo užmokestis už ne tik kelionėje išbūtą laiką, bet ir už išsiruošimą į ją bei įsikūrimą nuvykus.
Kokios išmokos bei koks bus jų dydis, priklauso nuo to, kieno iniciatyva (ar dabdavio, ar darbuotojo) perkeliama ar priimama į darbą kitoje vietovėje. Išvardytos išmokos yra iš esmės panašaus pobūdžio kaip ir mokamos tarnybinės komandiruotės atveju. Kaip esminį skirtumą galima būtų įvardyti tai, kad į komandiruotę siunčiama tam tikram apibrėžtam terminui (išvykimas yra laikino pobūdžio), o tarnybinės kelionės atveju perkeliama į darbą, esantį kitoje vietovėje, ilgam laikui ar netgi dirbti ten nuolat.
Apmokėjimas
Pagal LR darbo kodekso 220 str. 1 dalį darbuotojams, pasiųstiems į tarnybines komandiruotes, per visą komandiruotės laiką paliekama darbo vieta (pareigos) ir darbo užmokestis. Darbo užmokestis paliekamas už visas darbo dienas pagal grafiką, nustatytą nuolatinėje darbo vietoje, taip pat už kelionėje išbūtą laiką. Pabrėžtina, kad darbuotojui mokamas ne jo vidutinis, o tuo metu jam faktiškai taikomas darbo užmokestis. Be to, jiems mokami dienpinigiai ir kompensuojamos su komandiruote susijusios faktinės išlaidos.
Darbuotojų, vykstančių į komandiruotę į užsienį, dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normas yra patvirtinęs finansų ministras įsakymu Dėl dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normų vykstantiems į užsienio komandiruotes. Taigi, pavyzdžiui, komandiruojamojo į Japoniją dienpinigių norma bus 204 Lt, o gyvenamojo ploto nuomos dienos norma 869 Lt, o vykstančiajam į Armėniją bus atitinkamai išmokama 60 Lt ir 400 Lt.
Apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, iš pajamų atskaitomomis komandiruočių sąnaudomis laikomos įmonės darbuotojo, individualios įmonės savininko ar ūkinės bendrijos tikrojo nario tiesiogiai su komandiruote susijusios išlaidos:
■ dienpinigių išlaidos;
■ visų rūšių transporto priemonių išlaidos (ne tik kelionės į užsienio valstybę, bet ir jos teritorijoje);
■ gyvenamojo ploto nuomos išlaidos;
■ dokumentų tvarkymo išlaidos (susijusių su išvykimu, pavyzdžiui, vizos įsigijimas, kelionės draudimas ir pan.);
■ ryšių (pašto ir telekomunikacijų) išlaidos;
■ degalų, įsigytų tarnybinės komandiruotės metu, įsigijimo išlaidos;
■ vykstant į tam tikrą renginį (konferenciją, parodą, paskaitą ir pan.) – išlaidos, susijusios su registravimosi mokesčiu tame renginyje ar bilietų į jį pirkimu;
■ išlaidos, susijusios su transporto priemonės draudimu, transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės draudimu bei mokesčiais už kelius;
■ valiutos keitimo specializuotose kredito įstaigose išlaidos.
Kalbant apie dienpinigius, jų išlaidos apskaičiuojamos už faktiškai užsienyje išbūtą laiką, neviršijant finansų ministro nustatytų dienpinigių vykstantiems į užsienio komandiruotes normų. Į faktiškai išbūtą laiką užsienio valstybėje (ar keliose valstybėse) įskaičiuojamos ir išvykimo bei parvykimo į Lietuvos Respubliką dienos. Pažymėtina, kad tuo atveju, kai įsakyme, kuriuo siunčiama į komandiruotę, nurodyta vykti į kelias užsienio valstybes, minėtos finansų ministro nustatytos normos yra taikomos atitinkamai atsižvelgiant į faktiškai kiekvienoje užsienio valstybėje išbūtą laiką, o pervažiavimo iš vienos valstybės į kitą diena turi būti laikoma atvykimo į tą valstybę diena.
Kalbant plačiau apie komandiruojamų į kitą Europos Sąjungos valstybę narę ar Europos ekonominei erdvei priklausančią valstybę asmenų garantijas pasakytina, kad pagal LR garantijų komandiruojamiems darbuotojams įstatymą, kuris yra suderintas ir su Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje, komandiruojamam darbuotojui turi būti taikoma tos valstybės, į kurią jis vyksta, norminių teisės aktų nuostatos, netgi neatsižvelgiant, kokia teisė taikytina darbo sutarčiai ar patiems darbo santykiams (išskyrus, jei ši darbuotojui numato palankesnes sąlygas), tokiais klausimais:
■ dėl maksimalaus darbo laiko ir minimalaus poilsio trukmės;
■ dėl minimalių kasmetinių mokamų atostogų trukmės;
■ dėl minimalaus darbo užmokesčio, įskaitant apmokėjimą už viršvalandinį darbą;
■ dėl laikino įdarbinimo įmonių darbuotojų darbo sąlygų;
■ dėl darbuotojų saugos ir sveikatos sąlygų, higienos normų;
■ dėl jaunų asmenų, nėščių, neseniai pagimdžiusių ir krūtimi maitinančių moterų apsaugos darbe;
■ draudžiančių diskriminaciją.
Komandiruotės įforminimas
Pagal Vyriausybės nutarimu patvirtintų Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių 12 punktą siuntimas į komandiruotę turi būti įforminamas įmonės vadovo ar jo įgalioto asmens įsakymu (sprendimu) arba individualios įmonės savininko įsakymu (sprendimu), kuriame turi būti nurodyta komandiruotės tikslas, vieta, trukmė ir vieneto numatomos apmokėti išlaidų rūšys. Kalbant apie valstybės tarnautojus, siuntimas į tarnybinę komandiruotę įforminamas įstaigos vadovo arba jo įgalioto asmens įsakymu arba potvarkiu, kuriame nurodoma siunčiamojo vardas, pavardė, pareigos, komandiruotės tikslas, vietovė, komandiruotės trukmė bei išlaidos, kurias mokės įstaiga. Taip pat yra numatyta galimybė išmokėti vykstančiajam avansą, kuris neturi viršyti numatomų komandiruotės išlaidų.
Jeigu komandiruotės metu yra vykstama į keletą užsienio valstybių, įsakyme turi būti nurodyta buvimo kiekvienoje valstybėje trukmė, t. y. kiek dienų kiekvienoje užsienio valstybėje darbuotojas praleis. Jei dėl tam tikrų nenumatytų aplinkybių pasikeitė skirtingose užsienio valstybėse faktiškai išbūtų dienų skaičius, komandiruotėje buvo užtrukta trumpiau arba ilgiau negu įsakyme dėl siuntimo į komandiruotę, kai darbuotojas grįžta į savo nuolatinę darbo vietą, vadovas gali patikslinti komandiruotės įsakymą pagal faktiškai atitinkamose valstybėse išbūtų dienų skaičių.
Grįžęs iš komandiruotės darbuotojas per tris darbo dienas privalo pateikti ataskaitą, pridėti prie jos atitinkamus dokumentus apie turėtas išlaidas (gyvenamojo ploto nuomos, valiutos keitimo, ryšių (pašto ir telekomunikacijų), bagažo saugojimo ir pan.). Komandiruotės išlaidas, kurių pagrindu pripažįstamos komandiruočių sąnaudos, patvirtinantys dokumentai gali būti išrašyti tiek įmonės, tiek darbuotojo vardu. Tačiau pastebėtina, kad kiekvienu atveju išlaidos, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, gali būti grindžiamos tik juridinę galią turinčiais dokumentais, kurie privalo turėti visus buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų nustatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus. Jeigu komandiruojamajam buvo išmokėtas avansas, jis turi grąžinti nepanaudotą likutį. Be to, jis privalo atsiskaityti ir už pavestos užduoties įvykdymą.
Žurnalo „Juristas“ 10 numeryje skaitykite:
■ SMULKIŲJŲ AKCININKŲ TEISIŲ GYNIMAS (1) Ar pakankamai smulkiuosius akcininkus gina Lietuvos Respublikos įstatymai?
■ VALSTYBĖS INSTITUCIJOS TEISĖS IR PAREIGOS TEIKIANT INFORMACIJĄ
■ NEGYVENAMŲJŲ PATALPŲ NUOMOS SUTARTIES SUDARYMAS (2)
■ TEISĖ Į TEISĘ GINTI PAŽEISTĄ TEISĘ (Europos žmogaus teisių konvencijos 13 straipsnio taikymo praktika)
■ DARBUOTOJO AUTOMOBILĮ NAUDOJATE ĮMONĖJE – NEPAMIRŠKITE MOKESČIŲ
Kituose numeriuose skaitykite:
■ NEGYVENAMŲJŲ PATALPŲ NUOMOS SUTARTIES PABAIGA (NUTRAUKIMAS).
■ SMULKIŲJŲ AKCININKŲ TEISIŲ GYNIMAS. TEISĖS NUGINČYTI (PANAIKINTI) VISUOTINIO AKCININKŲ SUSIRINKIMO SPRENDIMUS
■ LYGIŲ GALIMYBIŲ TEISĖS DARBO SANTYKIŲ SRITYJE
