Prieš NATO burnojantys Seimo nariai nežino kas sudaro šį Aljansą

Panašių humoro vakarų parlamentarai yra surengę ir anksčiau.

Paskutinę šios sesijos dieną Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas pagaliau išsakė savo susirūpinimą dėl Seimo narių darbo etikos ir kultūros: “Kai kurių Seimo narių ar frakcijų politinis temperamentas neretai Seimo posėdžius paverčia komedija, farsu, kurio pagrindiniai herojai kartais “pakyla” iki Vladimiro Žirinovskio lygio. Kartais imi džiaugtis, kad mūsų posėdžiai netransliuojami visai Lietuvai, nes ne taip jau sunku prognozuoti, ką ji su mumis darytų neapsikentusi”.

Tokių savikritiškų mūsų valdžios atstovų pareiškimų vis dėlto retai teišgirsi. Kur kas mieliau jie tyčiojasi iš kolegų arba ir iš savo rinkėjų.

Svarstydami švietimo finansavimo klausimus arba diskutuodami dėl žemės ūkio politikos, Seimo nariai savo pasisakymus mėgsta iliustruoti lietuvių neišsilavinimo pavyzdžiais ir tam dažniausiai pasitelkia Lietuvos televizijos laidos “Klausimėlis” personažus. Tačiau norint iš ko nors šaipytis reiktų įsitikinti, ar pats toks nesi.

“Veidas” nusprendė atlikti eksperimentą - Seimo narių apklausą, pateikdamas jiems “Klausimėlio” lygio klausimų. Jie buvo parinkti iš vidurinės mokyklos 5-8 klasės vadovėlių, kiekvienam parlamentarui jų pateikta po penkis.

Mažiausiai Seimo nariai klydo atsakydami į klausimą, kuo garsus Vingių Jonas. Du trečdaliai iš kalbintų septyniasdešimties parlamentarų atsakė, kad tai Žemaitės apsakymo “Marti” personažas - tinginio sinonimas. Dvylika Seimo narių Vingių Joną atsiminė iš spektaklio ar filmo, bet nežinojo, iš kokio jis kūrinio ir kas šio apsakymo autorė. Dar devyni parlamentarai bandė išsisukti nuo tiesaus atsakymo, pareikšdami, kad tai “lodoriaus” sinonimas, ir tą žinoti esą visai pakanka. Kiek stipriau “nusigrybavo” Kęstutis Glaveckas - jo nuomone, Vingių Jonas esąs kažkokio romano herojus, o Pranas Vilkas sukonkretino, kad tai Žemaitės kūrinio “Žemė maitintoja” personažas (priminsime, kad “Žemė maitintoja” yra Petro Cvirkos kūrinys).

Gintautas Šivickas pareiškė apskritai nežinąs, kas toks tas Vingių Jonas ir “su kuo jis valgomas”.

Atsakinėdami į klausimą, kas yra Antarktida ir kur ją rasti, mūsų Seimo nariai suspindėjo erudicija - paaiškėjo, kad jie pranoksta savo rinkėjus. Laidos “Klausimėlis” autorius Juras Jankevičius tokį patį klausimą buvo uždavęs savo pašnekovams. “Tą dieną apvažiavau keturių rajonų centrus, apklausiau 70 žmonių ir išgirdau tik tris teisingus atsakymus, kad Antarktida - tai Pietų pusrutulio žemynas, kuriame yra Pietų ašigalis. Gana daug žmonių klydo sakydami, kad Antarktida yra Šiaurėje, buvo ir teigusiųjų, kad Antarktida yra karalienė, žuvis arba patiekalas”, - prisiminė laidos vedėjas.

Seimo nariai į šį klausimą atsakė kur kas tiksliau. Tik keturi iš 56 tokį klausimą išgirdusių parlamentarų - Ona Babonienė, Pranas Vilkas, Janė Narvilienė, Algirdas Butkevičius - nepataikė teigdami, kad Antarktida yra Šiaurės pusrutulyje. Dar trys politikai nežinojo, kad Antartida yra žemynas, ir bandė išsisukti sakydami, jog tai žemė, šalis, teritorija.

Visu savo grožiu Seimo nariai atsiskleidė atsakinėdami į klausimą, kiek narių turi NATO. Tarp politikų NATO tema dabar viena populiariausių. Rengiantis užduoti tokį klausimą atrodė, kad šiuo metu, kai Lietuva stovi prie Šiaurės Atlanto aljanso slenksčio, ir narystės šalininkai, ir priešininkai tikrai žinos, prie kurių valstybių mūsų šalis netrukus ketina prisišlieti. Priminsime, kad anksčiau ant šio klausimo kabliuko buvo užkibęs ir Seimo pirmininkas A.Paulauskas, per du bandymus taip ir nepateikęs teisingo atsakymo.

Ir iš Seimo narių dažniausiai išgirsdavome: “Na, ir pagavote jūs čia mane, palaukite, pamėginsiu prisiminti ir suskaičiuoti”. Tačiau atmintis daugelį užkluptųjų apvylė. Jei tikėtume parlamentarais, NATO turi nuo dvylikos iki dvidešimt keturių narių, o iš tikrųjų turi devyniolika narių. Teisingai į šį klausimą atsakė 30 proc. seimūnų, neteisingai - 50 proc., o 20 proc. iš nemalonios padėties sukosi kaip beįmanydami - sakė, kad daug, arba klausdavo šalia sėdinčio kolegos ir taip bendromis jėgomis išstenėdavo teisingą atsakymą.

Štai Seimo narės Giedrės Purvaneckienė atsakymas į klausimą, kiek NATO turi narių: “Ot kiaulę jūs man pakišote, duokite geriau kitą klausimą, aš pagalvosiu. Velnias tas NATO, paskui pasidarysiu tokią gėdą kaip kažkada A.Paulauskas. Jeigu neklystu, prieš Lenkiją buvo penkiolika narių, tai dabar septyniolika”.

Per spaudos konferencijas Seimo nariai mėgsta šaipytis iš žmonių, nežinančių, kas kariavo Žalgirio mūšyje, kas yra opozicija, kas pastatė Gedimino pilį. Tačiau lygiai taip pat galima tyčiotis ir iš parlamentarų, nežinančių, kiek narių turi Šiaurės Atlanto aljansas arba kas atsitiko Liublino unijos metu. Atsakinėdami į šį klausimą mūsų politikai gana stipriai šaudė pro šalį - vieni Liublino uniją nukėlė į XIV, kiti - į XIX amžių, vieni tikino, kad unijos metu Lietuva ir Lenkija susijungė, kiti - kad išsiskyrė, treti nežinojo, kas išties ten įvyko, tačiau buvo tikri, kad Lietuvai dėl to buvo blogai.

Atsakymų būta išties spalvingų. Dalia Teišerskytė: “Dieve, Dieve, žiūrėkit, jūs mane visai sukirtote. Pala, ar unijos metu lietuviai su lenkais susijungė, ar išsiskyrė?”

Janė Narvilienė: “Oi, istoriją labai blogai žinau, manau, kad tai kažkas susiję su lenkais”.

Ramūnas Karbauskis: “Liublino unijos metu įvyko paskutinis Žečpospolitos padalijimas”.

Antanas Baura: “Liublino unijos metu nustojo jos galiojimo laikas ir ši unija iširo”.

Algimantas Salamakinas: “Unijos metu Lietuva parsidavė”.

Vytautas Saulis: “XIX amžiuje, Liublino unijos metu, Lietuva ir Lenkija susijungė”.

Irena Degutienė: “Liublino unijos esmė ta, kad Jogailos laikais Lietuvą pasidalijo”.

Istoriko Alfredo Bumblausko prašėme paaiškinti, ką Seimo nariai turėtų žinoti apie Liublino uniją. “Nuo Krėvos sutarties iki Liublino unijos Lietuvos ir Lenkijos valstybės buvo atskiros ir turėjo tik bendrą valdovą, o Liublino unijos metu abi valstybės susijungė į bendrą federacinę valstybę. Liublino unijos sutartis pasirašyta 1569 m.”, - paaiškino istorikas.

Gana linksma buvo klausytis atsakymų ir į dar vieną, šiek tiek provokuojantį klausimą: “Ką manote apie hidroelektrinės ant Nemuno ties Radviliškiu statybą?” Teisingas atsakymas turėtų skambėti maždaug taip, kad Nemunas pro Radviliškį neteka, trys ketvirtadaliai Seimo narių taip ir atsakė, bet buvo ir pasisakančių už arba prieš tokią statybą.

Seimo narys Alvydas Medalinskas pabrėžė, kad hidroelektrinės ties Radviliškiu statyti negalima, nes šis miestas yra geležinkelio centras ir vanduo gali užlieti geležinkelio linijas. O parlamentaras Pranas Vilkas “suskėlė” tokį atsakymą: “O ką, ten tokia statyba yra numatoma? Na, tai tada aš atsakyčiau neigiamai, kitaip tariant, esu prieš”.

Iš septyniasdešimties Seimo narių tik septyni į visus klausimus atsakė teisingai - tai Egidijus Vareikis, Kęstutis Kriščiūnas, Vytenis Andriukaitis, Algimantas Matulevičius, Artūras Vazbys, Egidijus Klumbys, Julius Veselka. Dalis parlamentarų, pvz., Eligijus Masiulis ir Rimantas Sinkevičius, maloniai nustebino savo savikritiškumu - jeigu nežinodavo, tai nebandydavo vaidinti žinančių, o sakydavo, kad po šio testo būtinai sužinos. Dar kiti viską bandė nuleisti juokais. Štai D.Teišerskytė juokdamasi pokštavo: “Oi, aš baisiai tamsus žmogus, ar konsultuotis su kaimynu galima?”

Buvo ir tokių parlamentarų, pvz., Henrikas Žukauskas, Raimundas Palaitis, Egidijus Skarbalius ir Juozas Palionis, kurie iš pradžių lyg ir sutiko atsakyti į pateiktus klausimus, bet vėliau mesdavo telefono ragelį arba imdavo piktintis, kad mes tyčiojamės iš Seimo narių.

Justinas Karosas tikino su malonumu žiūrintis laidą “Klausimėlis”, bet kai jam pačiam pateikėme klausimą, parlamentaras užsigavo ir pareiškė, kad mes jį įžeidėme, nes jis esąs suaugęs žmogus. Dar kiti, kaip antai Kęstutis Kuzmickas, išgirdę pirmą klausimą pasiūlė visus klausimus atsiųsti raštu, kad galėtų pagalvoti.

Nepanoro būti egzaminuojamas ir Seimo narys Stanislovas Buškevičius: “Ai, žinau aš tą laidą “Klausimėlis”, bet pats tų egzaminų tai nenoriu. Tas pats, kas dabar aš jūsų paklausčiau: Ramiojo vandenyno didžiausias gylis?” Neįtikino parlamentaro ir pateiktas atsakymas, kad tas gylis esąs daugiau nei 11 tūkst. metrų.

Bendrauti nebuvo linkęs ir radikalas Vytautas Šustauskas, kuris išdėstė kaip visada radikalią savo nuomonę: “Per tą “Klausimėlį”, atrodo, gražios poniutės nesugeba atsakyti, kas yra Žalgiris, kas toks Napoleonas ar Mindaugas arba ką reiškia “radikalas”. Na, ką padarysi, kai kurie žmonės nesidomi, nežino, bet kam per televiziją rodyti, kokie mes buki esame. Juk jūs tris aukštuosius baigusio šveicaro paklauskite, kur yra Lietuva, - jis neatsakys, o septynias klases baigusio lietuvio paklauskite, kur yra Šveicarija ar Brazilija, jis tikrai atsakys, ir dar jų sostines įvardys”.

Po tokių gražių išvedžiojimų šiek tiek daugiau nei septynias klases baigusio V.Šustausko pasiteiravome, kiek NATO turi narių, ir išgirdome: “Gal šešiolika, bet man nerūpi, atsakymus į šį klausimą turėtų žinoti tie, kurie ryte keliasi su NATO, o vakare gulasi su NATO”.

Be jau minėtų klausimų, “Veidas” Seimo nariams pateikė dar ir tokių: kuo garsus Steponas Batoras, kas yra Buda, kiek demokratijoje yra valdžių bei koks giminystės ryšys siejo Jogailą ir Vytautą? Atsakinėdami į pastarąjį klausimą politikai stipriai blaškėsi. Kai kurie teigė, kad Jogaila buvo Vytauto dėdė, senelis, brolis arba jie apskritai jokių giminystės ryšių neturėjo. Iš tikrųjų Jogaila ir Vytautas yra pusbroliai. Klausimas, kas toks buvo ir yra Buda (Budizmo religijos pradininkas, mokytojas), sulaukė daugiausiai skirtingų atsakymų, pradedant šuns būda, baigiant šventovėmis, sektomis, poetais ar vietovardžiu Ąžuolų Būda. Parlamentaras R.Karbauskis atrado dar ir kažkokį lietuvių kalbininką bei rašytoją Budą (omenyje, matyt, turėtas Kazimieras Būga).

Gana stipriai glumino ir mūsų išrinktųjų atsakymai į klausimą, kiek demokratijoje yra valdžių. Šiaip jau yra žinoma, kad demokratijos sąlygomis yra trys valdžios - įstatymų leidžiamoji (tai yra patys Seimo nariai), įstatymų vykdomoji ir teisminė, na, dar kai kas ir žiniasklaidą vadina ketvirtąja valdžia. Seimo nariams Vydui Baravykui ir Gintautui Mikolaičiui atrodo, kad esant demokratijai apskritai valdžios nėra, nes viską sprendžia tauta. Kitaip tariant, V.Baravykas ir G.Mikolaitis nemano, kad Seimas Lietuvoje yra valdžios institucija. O Gintautas Šivickas, beje, kartu su G.Mikolaičiu prasčiausiai atsakinėję į klausimus, mano, kad demokratinėje šalyje yra tik įstatymų leidžiamoji valdžia, jam atrodo, kad Lietuvoje nei Vyriausybės, nei teismų nėra.

Nors, kaip teigia Gediminas Dalinkevičius, nereikėtų reikalauti, kad Seimo nariai būtų visažiniai, vis dėlto žinoti, kiek NATO turi narių ar kiek demokratinėje šalyje yra valdžių, Seimo nariai privalėtų, nes apie tai jie šneka kiekvieną dieną.

Po šio “Veido” eksperimento paaiškėjo, kad iš esmės Seimo nariams stinga savikritiškumo. Nėra nieko baisaus, kad žmogus kažko nežino, bet jis tai ir turi pasakyti. Mūsų parlamentarai vis dėlto įsivaizduoja esą išminčiai ir bet kokiu atveju bando šnekėti - nesvarbu, kad nesąmones. Gali būti, kad taip nutinka ne tik atsakinėjant į testo klausimus, bet ir priimant valstybei svarbius sprendimus, juolab kad Seimo nariai nemėgsta klausytis ekspertų patarimų.

Seimūnai mėgsta pabrėžti, kad jie neprivalo visko atsiminti, kad yra tokie patys žmonės kaip ir mes, rinkėjai. Tai visiškai suprantama, tačiau parlamentarai turi turėti tam tikrą žinių bagažą, kad nedarytų gėdos, nekalbėtų nesąmonių, nepriiminėtų žalingų sprendimų. Juk kai dar kandidatuodamas į JAV prezidentus George’as W.Bushas supainiojo Slovėniją ir Slovakiją, nieko iš esmės baisaus neatsitiko, bet po to iš jo ilgai buvo šaipomasi.

Istorikas Edvardas Gudavičius teigia, kad Seimo nario galvoje turėtų išlikti baziniai mokykloje sužinoti dalykai bei tam tikri specifinių žinių klodai, nelygu, kokioje srityje jis specializuojasi. “Jei politikas dirba Kaimo reikalų komitete, jis tiesiog privalo skirti avižą nuo miežio, žinoti žemės ūkio produkcijos kainas, tačiau to visai neprivalo Užsienio reikalų komiteto nariai. Tačiau jie turėtų puikiai gaudytis geografijoje, diplomatijoje, NATO, ES struktūrose”, - sakė E.Gudavičius.

Deja, iš tikrųjų taip nėra.

Politologas Lauras Bielinis pateikė tokį apibendrinimą: “Požiūrį į politikus mes galime klasifikuoti keliais lygmenimis: viena - ko mes laukiame iš politiko. Mes iš jo tikimės maksimalių pastangų sprendžiant mūsų ir visuomenės problemas. Vadinasi, nejučia priskiriame jam tas savybes, kurios jam padėtų tai atlikti.

Antra - ką jis sugeba. Realus politikas ateina iš tos pačios aplinkos kaip ir rinkėjas, atsinešdamas teigiamų ir neigiamų savo visuomenės bruožų. Jo žinios dažnai būna vidutinio lygio. Tikėtis iš jo kažko daugiau nei iš aplinkos būtų naivu.

Trečia - ką jis privalo žinoti. Reiktų suprasti, kad politiko žinių pagrindas yra ne jo gebėjimas viską aprėpti, bet gebėjimas surinkti aplink save tokią komandą, kuri kompensuotų visas reikalingas, bet trūkstamas žinias. Politiko privalumas yra ne jo žinios, o jo valia daryti sprendimus, atsakomybė bei sugebėjimas kolektyviai spręsti kilusius klausimus”.

Geriausias pavyzdys, politologo nuomone, galėtų būti Ronaldas Reaganas, kurio politikos, tarptautinių santykių ar paprasčiausios geografijos žinios buvo pakankamai menkos, tačiau jis sugebėjo surinkti puikią profesionalų komandą, kuri parengdavo labai aukšto lygio sprendimų variantus.

“Tokios pat ir dabartinio JAV prezidento žinios, - sako L.Bielinis, - tačiau patarėjų kvalifikacija su kaupu kompensuoja jo žinių trūkumą. Tuo tarpu Lietuvos politikai savo komandomis pasigirti negali, jos išties silpnos, tada lieka kliautis savo galva ir jėgomis, kurios kartais apvilia”.