aA
Šešiasdešimt metų po kokio nors fakto ar nutarimo žymiai paprasčiau vertinti teigiamas ir neigiamas jo pasekmes, ir galbūt neteisinga šiandienos akimis teisti ar kaltinti praeities vadovus.
Vis dėl to, manau galima bent iš jų pasimokyti, jei nebijome žvelgti į savo praeitį blaiviai ir objektyviai. Nūdienis Rusijos ir Pabaltijo šalių ginčas dėl pastarųjų okupacijos teisėtumo yra savotiška pamoka, jog kartais politikoje yra svarbiau elgtis principingai, nei ieškoti pragmatiškiausios išeities.

Serija pragmatiškų Lietuvos vyriausybės sprendimų, kurie privedė prie Lietuvos okupacijos – juos kai kas linkę teisinti, esą „kitaip negalėjome“ - galima sakyti prasidėjo 1939-ųjų metų pavasarį, kai Vokietija pareikalavo Klaipėdos krašto.

Kaip prisimena tuometinis Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys, Lietuvos vyriausybė su Vokietijos ultimatumu sutiko, neturėdama vilties, jog kas nors Lietuvai padės tam pasipriešinti. Negana to, jog Lietuvos vyriausybė leidosi būti taip prievartaujama, kas negalėjo nepadrąsinti ir kitų veikėjų, turinčių pretenzijas į menkai saugomas ir nuolaidžiaujančias Baltijos šalis, dar Lietuvos vyriausybė sutiko leistis į oficialias derybas dėl Klaipėdos „atplėšimo“ sutarties smulkmenų, kurios galėtų būti kiek įmanoma palankesnės Lietuvai, tokiu dalyvavimu prisidėdama prie autentiškų derybų įvaizdžio, kuriuo Vokietija vėliau galėjo pasinaudoti teisindama Klaipėdos okupaciją.

Oficialiuose, teisiniuose dokumentuose ir veiksmuose neliko požymių, jog Lietuvos vyriausybė su Klaipėdos atidavimu nesutinka – anot J.Urbšio, net ELTOS paskelbtas vyriausybės pareiškimas, jog Klaipėda atimama prieš vyriausybės valią tą pačią naktį buvo atšauktas.

Jei ne partizanų karas Lietuvoje, Maskva galėtų šiandien tvirtinti, kad niekas tarybinei okupacijai nesipriešino, kad Lietuva tuo metu su okupacija sutiko, ir labai gaila, kad tai turėjo neigiamų pasekmių, bet, supraskite, „kitaip nebuvo galima“.
Darius Udrys:

Kaip žinia, 1939 m. rudenį Maskva pasiūlė Lietuvai savitarpio pagalbos paktą, kuris leistų į Lietuvą įvesti keliasdešimt tūkstančių Raudonosios Armijos karių. Mainais už tai, Maskva pasiūlė Lietuvai sugražinti Raudonosios Armijos okupuotą Vilnių ir dalį Vilniaus krašto. Ir vėl suveikė lietuviškas pragmatiškumo instinktas: oficialiai sutinkama su okupacija (kaip J.Urbšys pats pripažįsta), ir – dar geriau! – Lietuva už tai pasiima Vilniaus kraštą, vėl be jokių (bent mano žiniomis) oficialių pastabų, jog sutartis pasirašoma nesavanoriškai. Beje, nuo seniausių amžių laikoma, kad jei pasirašai sutartį ir dar priimi iš sutarties partnerio duoklę, vėliau praktiškai neįmanoma aiškinti, jog sutartis neturėjo pagrindo arba buvo primesta.

Pretekstas Raudonosios Armijos įgulų padidinimui 1940-aisiais metais – esą Lietuvos vyriausybė organizavo provokacijas, grobstė karius – be abejonės buvo išgalvotas, ir neabejotina, jog savitarpio pagalbos sutartis ir panašūs susitarimai tikrai buvo primesti Lietuvai grasinant užuominomis arba atvirai apie jėgos panaudojimą, kas padaro jas bent jau formaliai neteisėtomis.

Be to, įvesdama į Lietuvą papildomus Raudonosios Armijos dalinius 1940-iaisiais metais jei ir būtų įvykusios provokacijos ar pasikėsinimai į Armijos karius, Maskva pažeidė savitarpio pagalbos sutartį, kuri numatė kitokius konfliktų sprendimo būdus. Tačiau, ir su Maskvos ultimatumu dėl papildomų karių įvedimo ir teisės spręsti, kas bus naujoje Lietuvos vyriausybėje Lietuvos užsienio reikalų ministerija sutiko!

Mums, lietuviams, žinoma, visa tai aišku – kad Lietuva buvo okupuota prieš jos žmonių valią, klastingai ir per prievartą. Amerikiečiams tai irgi suprantama, kaip rodo neseniai priimta JAV Kongreso rezoliucija, reikalaujanti, kad Rusija pripažintų Pabaltijo šalių okupacijos neteisėtumą. Bet imk tu dabar ir išsiaiškink visa tai su žmonėmis, kurie ieško pagrindo ir nori tikėti ir tvirtinti, kad Lietuvos okupacija buvo teisėta. Arba paaiškink Lietuvai nebūtinai draugiškai nusiteikusioms šalims, kad Lietuva norėjo nepriklausomybės ir laisvės, nors leidosi į sandėrius ir sutartis, aktyviai nesipriešindama sutiko su ultimatumais, kurie tapo pagrindu nepriklausomybei palaidoti.

J.Urbšys aiškina, esą su ultimatumu Lietuvos vyriausybė sutiko, nes ir ultimatumas oficialiai ribojo Maskvos teises, esą priešingu atveju Raudonoji Armija vis tiek būtų įžengusi į Lietuvą, tik jau be jokių oficialių teisinių apribojimų. Panašiai teisinamas ir sutikimas su savitarpio pagalbos sutartimi – esą „kitaip nebuvo galima“.

Bet Suomija kažkaip suprato, jog sutartys su Maskva mažai reiškia ir stojo į kovą su Raudonąja Armija jau 1939-aisiais, nesileisdama būti priverčiama pasirašyti panašios sutarties. Apskritai, jei ne partizanų karas Lietuvoje, Maskva galėtų šiandien tvirtinti, kad niekas tarybinei okupacijai nesipriešino, kad Lietuva tuo metu su okupacija sutiko, ir labai gaila, kad tai turėjo neigiamų pasekmių, bet, supraskite, „kitaip nebuvo galima“.

Tai net užfiksuota sutartyse! O kai šalį jau okupavai ir gavai šalies vyriausybės sutikimą spręsti, kas gali, kas negali vyriausybėje tarnauti, kokia čia bėda surengti rinkimus į „liaudies seimą“, kuris oficialiai paprašo prisijungimo prie TSRS? Žinoma, teisinis okupacijos ir prijungimo pagrindas toli gražu nebuvo tobulas, tačiau tarptautiniuose santykiuose, ypač karo metu, tai pakankamai panašu į teisinį pagrindą tiems, kurie nori juo tikėti, arba tiem, kas neturi kantrybės gilintis ir aiškintis tikrą padėtį.

Mat tokia yra parašo ir principo reikšmė. Tokia yra formalumų ir oficialių veiksmų reikšmė. Ir tokios yra perdėto pragmatiškumo pasekmės: kai neturi jokių principų, kurių neišsižadėtumei, už kuriuos esi pasiruošęs pasiaukoti, dėl kurių nenusileisi, galiausiai pats tampi savo neprincipingumo auka.

Neprincipingas nuolaidžiavimas gali piktnaudžiavimą ir agresiją kaip tik paskatinti, jei agresorius mato, jog esame pasiruošę nusileisti praktiškai viskam, kad neturime jokių principų, ar bent svarbiausių savo interesų suvokimo, kurio nebūtumėme pasiruošę „parduoti“.
Darius Udrys:

Visa ironija ta, jog ir anuomet taikos bei savitarpio pagalbos sutartys Lietuvos nuo TSRS agresijos neapsaugojo, ir šiandien tos sutartys naudojamos įrodinėti, esą Lietuva buvo okupuota teisėtai ir tam nesipriešino. Žvilgsnio į praeitį pamoka aiški: eilinį sykį matome, jog valstybę kompromituojančios, kitiems pataikaujančios sutartys, pasirašomos pragmatiškais sumetimais, be jokių svertų ar garantijų, kad jų bus laikomasi, ir nepasirengimas bei nesipriešinimas agresijai, koks tas pasipriešinimas atrodytų beviltiškas, valstybei yra labai pavojinga ir trukdo vėliau tvirtinti, jog su tomis sutartimis bei jų pasekmėmis tauta nesutiko.

Minėtos sutartys Lietuvos nesaugojo anuomet, ir šiandien tos sutartys kenkia Lietuvos tarptautiniams interesams. O priešintis, kentėti ir žūti vis tiek teko, tik ne organizuotoje kariuomenėje, kas dar įmanoma buvo 1939-aisiais metais, kaip priešinosi suomiai, nesileisdami į derybas su Maskva dėl savo suverenumo išsižadėjimo ir pakankamai veiksmingai tam pasipriešindami. Toks pasipriešinimas būtų buvęs svarbus lietuvių noro gyventi laisvėje simbolis ir tvirtesnis pagrindas jos atkūrimui ateity, jei nebūtinai veiksmingas būdas tuo metu nepriklausomybę išsaugoti praktiškai.

Tikrai nepaneigsime, jog politikoje pragmatiški sprendimai reikalingi. Ginčytis apie viską, tarsi tai „principo reikalas“ – irgi neteisinga, trukdo sugyventi, rasti išeitis, su kuriomis visi gali susitaikyti, išvengiant didesnių konfliktų, sukeliančių didesnę žalą, nei patirtumėme nuolaidžiaudami. Tokia būtų pozityvi „pragmatiškumo“ reikšmė. Tačiau skaitiklis turi būti mažesnis už vardiklį.

Kitaip politinis pragmatiškumas metastizuojasi į pastumdeliškumą, ir (nors nemanau to apie anuometinę Lietuvos vyriausybę) teoriškai gali virsti tik kelių arba tiesiog vieno sprendimams įgalioto asmens savanaudiškumu. Jei galima išsižadėti visų principų, įskaitant ir svarbiausių valstybės interesų, siekiant už juos mažiau vertingos naudos, kas tada trukdo tą naudą suvokti pačia siauriausia jos prasme?

Kaip žinome ne tik iš Lietuvos, bet ir kitų tautų istorijos, nuolaidžiavimas be aiškiai apibrėžtų ribų, principų ar bent tikros valstybės naudos suvokimo, ir jį teisinanti „pragmatiška politika“ gali turėti visiškai ne tą poveikį, kurio pageidaujame.

Politikų savanaudiškas nuolaidžiavimas dažnai baigiasi tuo, jog agresorius, jais kiek reikia pasinaudojęs, galop atsikrato ir jų. Kaip primena Aristotelis, net vagių kompanijoje vagys tarpusavy turi elgtis principingai. Grynu savanaudžiu negali pasitikėti net jo sėbrai. O neprincipingas nuolaidžiavimas gali piktnaudžiavimą ir agresiją kaip tik paskatinti, jei agresorius mato, jog esame pasiruošę nusileisti praktiškai viskam, kad neturime jokių principų, ar bent svarbiausių savo interesų suvokimo, kurio nebūtumėme pasiruošę „parduoti“.

Valstybės tokių pasekmių išvengia išsirinkdamos vadovus, kurie yra ne tik pragmatiški, bet ir principingi, kurie turi pakankamai išminties suvokti svarbiausius valstybės interesus ir dėl jų nenuolaidžiauja, kurių pragmatiškumas turi ribas, ir kurie žino, jog kartais, ateities vardan, reikia pasielgti principingai, nors tai šiandien gali atrodyti nenaudinga.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Nesibaigianti televizijoje išgarsėjusios buvusios sinoptikės šeimos drama (1)

Iš televizijos ekranų daugeliui žinoma buvusi ilgametė sinoptikė Tatjana Kempi , kurią...

Šis kurortas – vienintelis toks Lietuvoje: kelių kilometrų spinduliu galite rasti visas įmanomas pramogas (15)

Lietuvoje yra tokių kampelių, apie kuriuos net nežinome. Tiesa, to turbūt negalime pasakyti apie...

Milijardierius demonstruoja, kaip iš tiesų Ukrainoje veikia politika (44)

Ukrainos mieste Horišni Plavniuose šimtai žmonių susirinko Kultūros rūmuose, laukdami savo...

Užkalnis pasiekė dugną ir perka kvepalus iš turgaus (69)

Tai kas, kad Ir ne pirmą kartą toks atvejis, kai pildau kolekciją iš turgaus. Kas man? Nieko...

Iraniečių sulaikytame laive – latvis: dėl jo paleidimo derybos vyko visą naktį papildyta 13.05 (66)

Kaip rašoma pranešime spaudai, Londonas šeštadienį patarė Didžiosios Britanijos laivams...

Gyvai / 1006 km lenktynėse drama: vieni lyderių sudaužė „Porsche“, iš trasos traukiasi ir vienas TCR atnaujinta 14.24 (21)

Greta Palangos įrengtoje lenktynių trasoje jau 20-ąjį kartą prasidėjo „Aurum 1006 km...

Policijos reidas pajūryje: per porą valandų pričiupo net 7 girtus vairuotojus (2)

Į pajūrį susirinkę poilsiautojai stebina policiją neatsakingumu. Klaipėdos apskrityje...

Žvagulis ir Starošaitė laiką leidžia Šventojoje: vasara mums tikras darbymetis (3)

Šventojoje sutikti atlikėjai Žilvinas Žvagulis ir Irena Starošaitė su DELFI pasidalino savo...

Naujausi reitingai: Nausėdos populiarumas primena 1998-ųjų Adamkų (232)

Palankiausiai vertinamų Lietuvos politikų sąrašo viršūnėje įsitvirtino prezidentas Gitanas...

Gyvai / Europos jaunimo čempionatas: Kroatija – Lietuva tiesioginė vaizdo transliacija (5)

Lietuvos jaunimo (iki 20 metų) rinktinė Izraelyje vykstančiose Europos pirmenybėse pradeda kovą...