Pilietinė visuomenė ar avinų banda

Vieni teigia, esą pilietiškumo stoka – tai sovietinis palikimas, kiti tvirtina, kad tikrai pilietinei visuomenei atsirasti tiesiog reikia daugiau laiko, bent jau vienos kartos, užaugusios nepriklausomoje valstybėje. Teisūs, matyt, ir vieni, ir kiti, nes dauguma vyresnės kartos žmonių iš tikrųjų į valdžią dar dažnai žiūri kaip duotą Dievo, neliečiamą ir nepajudinamą, o didžioji dalis augusiųjų nepriklausomoje Lietuvoje dar nėra sulaukusi to amžiaus, kai pradedama galvoti, kas ta visuomenė, pilietis ar valstybė.

Be to, pilietinė visuomenė turėtų kurtis natūraliai, o Lietuvoje tam iš esmės nebuvo sąlygų. Nuo 1991-ųjų mes vis bandėme pasivyti tai, ką palikome 1945-aisiais, todėl, priešingai, nei, pavyzdžiui, Švedija, Olandija ar net Suomija, neturėjome galimybės eksperimentuoti, kurti savo plėtros modelius, bandyti, kaip jie veikia. Neturėjome net galimybės klysti ir mokytis iš savo klaidų. Reikėjo skubėti vytis nuvažiuojantį traukinį – ir mes vijomės. Per penkiolika metų pasivijome: šiandien jau esame ten, kur, kaip manome, turėjome visada būti – ES, NATO, Pasaulio prekybos organizacijoje.

Kartu su visais, bet šiek tiek kitokie nei visi. Nes neturime beveik nieko sava. Neturime savo modelio, neturime savo išskirtinumo, nes nebuvo tam laiko. Mūsų niekas nenorėjo laukti, o ir mes patys labai skubėjome, todėl ir sutikome ne kurti, o plagijuoti. Jei šis terminas kam nors skamba negražiai, galima sakyti – perimti. Esmė ta pati – rezultatas dėl to irgi nesikeičia.

Pilietinės visuomenės nėra, nes piliečiai paprasčiausiai jos nekūrė. Kai kas gali prieštarauti, bet iš esmės visuomenė ir valstybė, kurią šiandien turime, yra mums primesta, dirbtinė – ne mūsų. Ją sukūrė geografinės ir geopolitinės aplinkybės, kurioms mes mažai turėjome įtakos.

Kai kas primins Sąjūdžio mitingus, Baltijos kelią, Sausio 13-ąją, kai būtent visuomenės valia lėmė, kuria kryptimi judėsime toliau. Tai tiesa, tačiau tiesa yra ir tai, kad Sovietų Sąjungai anksčiau ar vėliau buvo lemta subyrėti ir kad geriausia vieta tam byrėjimui prasidėti visada buvo Lietuva. Nes tik Lietuvoje dar dešimt metų po okupacijos miškuose slapstėsi partizanai, o iki Vytautui Landsbergiui tampant Sąjūdžio vadovu Vasario 16-ąją minėdavo Antanas Terleckas, Nijolė Sadūnaitė, Viktoras Petkus, Vytautas Bogušis, Alfonsas Svarinskas, Petras Cidzikas ir daugelis kitų. To nebuvo nei Moldovoje, nei Ukrainoje, ką ir kalbėti apie Tadžikiją ar Baltarusiją.

Bet pilietinei visuomenei atsirasti po 1991-ųjų tai nepadėjo. Ir greičiausiai dėl jau minėtų priežasčių – laiko stokos ir išorinio spaudimo. Gal būtent dėl šių priežasčių iš esmės nė vienas iš disidentų taip ir negavo svarbesnio vaidmens nepriklausomos Lietuvos politiniame gyvenime. Jie norėjo išsaugoti, atkurti, atstatyti, žvalgėsi atgal, jiems buvo svarbūs simboliai, todėl jie netiko paprasčiausiam perėmimui ir plagijavimui. (Tris partijas pakeitęs Vytautas Bogušis veikiau yra išimtis, kuri tik patvirtina taisyklę).

Galbūt viskas taip ir turėjo būti. Gali būti, kad tai, kas įvyko po 1991-ųjų, buvo neišvengiama ir logiška, juo labiau kad rezultatu iš esmės skųstis negalime. Per penkiolika metų Lietuva tikrai pažengė labai toli – daug toliau, nei dauguma tikėjosi žengdami pirmą žingsnį pliku užpakaliu į dilgėles (prisimenant Eduardą Vilką).

Praeities nėra, jos jau nebepakeisi. Tačiau ateitį dar galima keisti. Ir pilietinę visuomenę Lietuvoje sukurti galbūt dar įmanoma. Sakau „galbūt“ todėl, kad nesu tikras, ar dauguma krašto gyventojų suvokia save kaip Lietuvos valstybės piliečius. Gali būti, jog sąvoka „Lietuvos pilietis“ daug kam pamažu netenka prasmės, nes vis reliatyvesnė darosi ir sąvoka „Lietuvos valstybė“. Forma vis dar ta pati, tačiau turinys per pastaruosius penkiolika metų, ypač pastaruosius dvejus – labai pakito, o per ateinančius trejus–penkerius pasikeis dar labiau.

Ar galime ką nors pakeisti? Bent pabandyti – galime. Pavyzdžiui, paremti referendumo dėl euro įvedimo Lietuvoje idėją, kurią siūlo neįtakingomis vadinamos partijos. Paremti ją ir tuo atveju, jei esate prieš euro įvedimą ir jei pritariate euro įvedimui visomis keturiomis. Vien tik tam, kad vėliau galėtumėte balsuoti už tai, kad Lietuvoje, kaip ir Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje ar Danijoje, liktų nacionalinė valiuta arba kad ją pakeistų euras, kaip ir kitose 12 ES valstybių. Vien tik tam, kad galėtumėte spręsti ir iki užkimimo vienas kitam įrodinėti savo teisybę, kad jaustumėtės piliečiais, kurie priima sprendimus. Patys, ne kieno nors primestus. Net jei tie primetami sprendimai yra geri.