Pastabos paraštėse

Šiandien tokie ir panašūs šūkiai turėtų būti aktualūs jau daugeliui mūsų partijų, nes, kaip pastebėjo žmonės, jei Smetonos laikais garsėjom kiaulėm, tai nūdien - valdžios elito kiaulystėm. Todėl vienintelis būdas paslėpti tas kiaulystes yra užčiaupti tautai burną. Tik, žinoma, būtina parinkti tam patikimiausią būdą. Reikia manyti, kad valdantiesiems labai patiktų, jei tauta pavirstų anglų skulptoriaus sukurtos visiškos tylos statula.

Tas anglų skulptorius, ilgai galvojęs, kaip išreikšti visišką tylą, pavaizdavo žmogų, įsikišusį vieną pirštą į burną, o kitą - apačioje. Gana gerai sumanyta ir net labai patogu: kai pavargs laikydamas pirštą burnoje, galės pakeisti ranką, o tyla nebus sudrumsta. Čia jau genialumo požymis. Tai ir tapkime tokiomis statulomis tie, kurie pritariame toms valdžios kiaulystėms ir trokštame patylėti: juk, kaip sakė, amžiną jam atilsį Julius Janonis, geresnio paminklo jiems nebus, kaip vykdamas jų idealo. Tai va tik šitaip ir ne kitaip.

Apie badą

Neseniai nuvilnijo, nubangavo triukšmelis, ar Prezidentui važiuoti į Maskvą, ar ne. Kaip sakoma, kas galva, tai protas, kiek protų, tiek nuomonių. Todėl buvo ir už, ir prieš, ir nežinančių, ką daryti. Ir nuomonių argumentai labai skyrėsi. Vienas mūsų milijonierius visai tautai atvirai pareiškė, kad iš aukštų Kremliaus tribūnų išgirdęs perspėjimą, kad jis ir mes - visi neteksime duonos ir mirsime iš bado, jei Prezidentas nevažiuos į Kremlių pagarbinti Stalino. Prezidentas jau tiesiai ir aiškiai pasakė žodelį „ne". Lieka dabar laukti bado pradžios. Tik neaišku, kokie bus to reiškinio išoriniai požymiai. Kažkada vienas komersantas užsakė Rembrandtui nutapyti paveikslą apie badą. Tas per pusdienį nutepliojo pliką žmogaus užpakalį, o ant jo - voratinklį. Tai, sakau, gal po gegužės devintosios visi pradėkime tikrintis, nes voratinklis ant pliko užpakalio - patikimiausias lakmuso popierėlis badui nustatyti.

Apie lietuviškus niutonus

Biografiniai duomenys sako, kad garsus anglų fizikas ir matematikas Izaokas Niutonas 1688 metais savo kolegų buvo išrinktas parlamento deputatu. Per visą buvimą parlamente Niutonas kalbėjo vieną vienintelį, kartą: aprėkė durininką, liepdamas uždaryti langą, nes traukė skersvėjis...

Mūsų Seimo posėdžių salė be langų ir skersvėjų nėra. Tai, sakau, gal todėl daugelis mūsų parlamentarų neranda progos kalbėti ir tą vienintelį, kartą... "Bet...bet , kaip sake poetas Antanas Gustaitis,

Ir buvę žvirbliai dabar arai,-visi
laimingi, visiems gerai.

Apie miestų susigiminiavimą

Giminiuojasi ne tik žmonės, bet ir miestai. Šitas pomėgis prasidėjo dar 1942 metais, kai istorinio mūšio metu Stalingradas susigiminiavo su D. Britanijos miestu Koventri. Tas miestų glebėsčiavimasis taip vėliau išsiplėtė, kad net atsirado Pasaulinė susigiminiavusių miestų federacija (PSMF. Mes irgi nelikome nuošalėje. Sovietmečiu LTSR sostinė Vilnius buvo pasirašiusi susigiminiavimo protokolus su Jonesu (Suomija) ir Pavija (Italija), o Kapsukas - su Kokola (Suomija). Giminiavimasis dažniausiai prasidėdavo ir baigdavosi tuo, kad retkarčiais tų miestų vadovai susitikdavo, išgerdavo, o liaudis scenoje pašokdavo ir padainuodavo.

Atsižvelgiant į šiandien susidariusią politinę situaciją ir tęsiant sovietmečio tradicijas, būtų, sakau, gražu, ką čia ir kalbėti, ne tik gražu, bet ir patriotiška, jei Kėdainiai susigiminiuotų su Archangelsku (Rusija). Pradžiai užtektų tik pasiųsti broliams į Archangelską raginamąjį raštą. Žinoma būtų iškiliau eiliuotą. Tarkim, kad ir tokį:

Kėdainiuose jau vargšų nebeliko:
Juos glaudžia milžino ranka!
Dėkojame Archangelskui už Uspaskichą!
Už tai triskart: ura! Ura! Ura!

Galima būtų pridėti ir vieną ilgą; uuurrraaa!!! Draugystei išlai kyti kėdainiečiai į Archangelską galėtų pasiųsti raugintų agurkų su Uspaskicho atvaizdu, o archangelskiečiai - palinksminti „čiastuškomis“- dažnutėmis. Tai va šitaip.