Beje, padaugėjo ir žmonių, keliančių sau naujametinius įsipareigojimus. Pavyzdžiui, 2005-aisiais nors vieną užduotį sau kėlė beveik 48 proc. amerikiečių, 2007-aisiais tokių buvo jau 59 proc.
Europoje apie tokius tyrimus neteko girdėti, tačiau pakalbintas psichologas sakė, kad beveik kas antras jo klientas turi tokių norų.
Pavyzdžių toli neieškosime. Su mokslo draugais turime įprotį prieš Naujuosius susitikti mūsų pamėgtoje (tiesa, pakeitusioje pavadinimą) kavinėje, o su kitais pabendrauti internetu. Susitikimuose vis dažniau ir vis daugiau vietos užima diskusijos apie norus pakeisti savo gyvenimus. Štai viena mokslų draugė, likimo nublokšta į Nevados valstiją (JAV), sveikindama su šventėmis, pasižadėjo nuo kitų metų dažniau palaikyti artimus ryšius su likusiais Lietuvoje ir po pasaulį pakrikusiais savo mokslo draugais. Iki šiol ji dirbo lyg tremtyje – dvi darbovietės, rūpesčiai grąžinti paskolą už įsigytą namą, pagalba jau suaugusiems vaikams. Išėję iš namų, amerikiečių vaikai paliekami su pasauliu galynėtis savarankiškai, tik retkarčiais jie simboliškai paremiami. Lietuviai, nors Amerikoje pragyvena kelis dešimtmečius, lieka lietuviais – jiems vaikai visą gyvenimą lieka vaikais, kuriems reikia padėti.
Kitas kolega išsiverkė į petį, nuo kitų metų pasižadėdamas drąsiau nei iki šiol priimti naujus gyvenimo iššūkius. Dar nevėlu. Šiais pašėlusio greičio laikais mokytis niekada nevėlu. Tačiau iš tikrųjų mokytis reikia tada, kai reikia, o ne tada, kai pradedi gailėtis, kad nesimokei anksčiau.
Mūsų grupės pirmūnė tradiciniame susitikime visiems Lietuvoje likusiems (iš 16 – tik 8) mokslo draugams pasižadėjo mažiau bambėti ir nereguliuoti gyvenimo ne tik savo brangiausiajam, bet ir darbdaviui. Žinodami jos buvusį pomėgį išvesti iš kantrybės net mokslo autoritetus profesorius, mes mintyse šypsojomės. O gal jai pagaliau pasiseks? Tokiais atvejais norinčiais pasikeisti reikia patikėti!
Kitas kolega tarsi skaitė mano mintis – kitąmet pasižadėjo paskutinei minutei nepalikti darbų. Tikriausiai daugelis esame tai sau pažadėję, bet tik vienetams pavyksta pažadą tesėti. Dar viena kolegė pasižadėjo mesti svorį ir apskritai pradėti sportuoti bei sveikai maitintis. Pritariu, kad tai – geras sumanymas. Tačiau jėgų jį įvykdyti daugeliui iš mūsų užtenka tik iki vasario pradžios.
O gyvenimas bėga. Mes kasmet ką nors sau pažadame, kažką ištesime, bet daug daugiau atidedame dar kitiems metams. Pavyzdžiui, pradėti skaityti savo bibliotekoje sukauptas knygas. Skaitymo malonumą atidedame tolimesniems laikams. Tokių vilčių turėjo ir mūsų laikraščio skaitytojas Antanas. Ir štai vieną dieną jis pasitraukė į užtarnautą poilsį. Na, dabar tai jau puls graužti knygų! Tačiau praėjo mėnuo, kitas, pralėkė metai. Kai susitikome, jis stebėjosi savimi, kad, jam nežinant, pasikeitė jo pomėgiai ir tikslai. Kelis mėnesius žiūrėjo į knygų nugarėles lentynose, laukdamas įkvėpimo skaityti. Tačiau nesulaukė. Retkarčiais knygas tik pavarto ir galvoja, jog reikėtų jas kam nors padovanoti, kad kiekvieną dieną nejaustų priekaišto, kad jos neprimintų bene visą gyvenimą atidėliotų vilčių jas įveikti.
Taigi išvada tokia – jeigu jau kyla mintis ką nors daryti, tai reikia daryti nieko nelaukiant, tuoj pat, nes vėliau ateis kitos mintys, susidarys kitos aplinkybės, mus sups kiti žmonės ir mūsų galvose kils jau kitokie tikslai. Viską reikia daryti laiku. Reikia gyventi dabar, o ne atidėti gyvenimą tolimai ateičiai.
Taigi pirmąją Naujųjų metų dieną pradėkime gyventi kitaip. Ženkime pirmąjį žingsnį. Juk garsusis kinų išminčius Konfucijus sakė: „Net tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo pirmojo žingsnio“.
Neplanuokime radikalių pasikeitimų, nesitikėkime, kad pavyks pagriebti jautį už ragų. Vienu smūgiu savo silpnybių neįveiksime, vienu įkvėpimu viso kelio nenukeliausime.
