Panevėžys turi už ką padėkoti A.Brazauskui

Ūkiškas, šiltas, vienodai bendraujantis ir su turčiumi, ir su vargšu, senu ir mažu, daug savęs atidavęs valstybei ir niekada nesistengęs nuo įžeidžiančių kirčių gintis teismuose ar etikos komisijose. Tokį kovą su sunkia liga pralaimėjusį prezidentą Algirdą Mykolą Brazauską mena jį pažinoję panevėžiečiai.
Prieš keletą metų A.M.Brazauską su žmona Kristina prie vaišėmis nukrauto stalo savo troboje Mikėnų kaime sodinusi Almos Janulienės šeima žinią apie prezidento mirtį priėmė jautriai, tarsi amžino poilsio būtų atgulęs artimas žmogus.

Septynis vaikus, iš jų – tris žuvusio brolio, auginančią A.Janulienės šeimą aplankę Brazauskai kaimo žmonėms paliko neišdildomą įspūdį.

„Aš, kaip paprasta kaimo moteriškė, nė nesitikėjau, kad prezidentas gali būti toks paprastas ir taip suprasti eilinį žmogų“, – pasakoja A.Janulienė.

Anot jos, vaikams kompiuterį dovanų atvežęs A.M.Brazauskas, klausinėjo apie ūkio reikalus, pasakojo apie kaime praleistas savo jaunystės dienas, tarsi senas pažįstamas su visa Janulių šeima sėdosi už kaimiškomis vaišėmis nukrauto stalo ir netgi pats patarnavo šeimos vyriausiajai – A.Janulienės mamai.
„Abu su žmona Kristina labai nuoširdūs, paprasti žmonės. Su jais labai lengva buvo bendrauti. Taip jaudinomės laukdami, o buvo taip gera“, – pamena A.Janulienė.

Palaikė Panevėžį

Kad Panevėžys turi už ką padėkoti A.M.Brazauskui, neabejoja buvęs Panevėžio apskrities viršininkas Rimantas Sankauskas.

Anot jo, prezidento atminimą Aukštaitijos sostinėje įamžins iškili G.Petkevičaitės-Bitės biblioteka ir ne vienas kitas miestą reprezentuojantis objektas

„Ne kartą su A.M.Brazausku šnekėjausi, kad Panevėžiui reikia naujos bibliotekos, nes buvęs jos pastatas seniai jau buvo bažnyčios nuosavybė. A.M.Brazauskas davė žodį, kad kai tik bus baigta Klaipėdos biblioteka, Panevėžys gaus 20 mln. Lt savajai. Tam užteko vos 15-os minučių pokalbio“, – pamena R.Sankauskas.

Kažin, ar Panevėžys dabar galėtų planuoti kitų metų Europos vyrų krepšinio čempionatą, jei ne A.M.Brazausko užtarimas. Pasak R.Sankausko, Aukštaitijos sostinė netgi nefigūravo miestų, kuriuose planuota statyti arenas, sąraše. Sporto kompleksai buvo numatyti tik keturiuose didmiesčiuose.

„Vyriausybės posėdyje pats A.M.Brazauskas, tuomet ėjęs premjero pareigas, pasiūlė į sąrašą įtraukti ir Panevėžį“, – pamena R.Sankauskas.

Jo teigimu, ne be A.M.Brazausko rūpesčio rekonstruoti ir A.Bandzos vaikų globos namai, apskrities pensionatai. Buvusį ministrą pirmininką, prezidentą geru žodžiu mini ne viena sunkiai besiverčianti šeima. R.Sankauskas pamena A.M.Brazausko nurodymą surasti apskrityje šeimų, kurioms labiausiai reikia paramos. Atsisakęs ministro pirmininko atlyginimo kas mėnesį jį paaukodavo skurstantiesiems.

R.Sankauskui įstrigęs ir išskirtinis iškilaus politiko paprastumas.

„Bet kada buvo galima paprašyti jo audiencijos, po Vyriausybės posėdžių prieiti pasikalbėti. Kai atvykdavo į Panevėžį, niekada nevažiuodavo savo mašina. Išgėręs kavos sėsdavo į mano automobilį ir – važiuojam lankyti numatytų objektų. Daug reikalų šitaip automobilyje ir aptardavom. Man net keista, kaip gerai jis išmanė Panevėžio gamyklų problemas“, – pasakojo buvęs apskrities viršininkas.

Orumo pavyzdys

Ant Lietuvos komunistų partijos atsiskyrimo nuo TSRS protokolo pasirašiusią Panevėžio rajono Civilinės metrikacijos skyriaus vedėją Palmirą Liolienę imponavo A.M.Brazausko tvirtos pažiūros ir sugebėjimas likti ramiu net tuomet, kai jo paties gyvybei grėsė realus pavojus.

P.Liolienę nuo A.M.Brazausko skyrė vos keli žingsniai, kai prieš du dešimtmečius suvažiavime Lietuvos komunistų partijai svarstant dėl atsiskyrimo nuo Tarybų Sąjungos komunistų, užkulisiuose sučirškė istorinis telefono skambutis. A.M.Brazausko pokalbis su Tarybų Sąjungos vadovu Michailu Gorbačiovu buvo labai konkretus.

„M.Gorbačiovas tokia lietuvių iniciatyva buvo labai nepatenkintas, bet A.M.Brazauskas jam atsakė tvirtai: kaip delegatai nuspręs, taip ir bus. Po šio pokalbio į prezidiumą grįžo susijaudinęs. Pasitraukimas iš TSKP galėjo iššaukti tankų atakas, laikotarpis buvo itin sudėtingas, bet A.M.Brazauskas sugebėjo išlaikyti ramybę, o jo veide abejonių nesimatė“, – pasakojo P.Liolienė.

Anot jos, buvęs LKP CK pirmuoju sekretoriumi, išrinktas prezidentu, ėjęs ministro pirmininko pareigas A.M.Brazauskas niekada neužsiėmė politika tik dėl politikos. Užimdamas aukštus postus jis domėjosi, kaip į valdžios sprendimus reaguoja žmonės.

P.Liolienei įstrigęs į akis krentantis iškilaus politiko paprastumas.
„Net mamai kartais sakydavau, kad tokias pareigas užimantis politikas turėtų kalbėti inteligentiškiau, filosofiškiau, pavyzdžiui, kaip V.Landsbergis. O mama atšaudavo, kad dėl to A.M.Brazauskas ir patinka, kad suprantamai kalba“, – pasakojo panevėžietė.

Aplinkinius papirkdavo politiko paprastumas ir tvirtumas. Su juo bendravusieji pabrėžia, kad prezidentas buvęs savo žodžio šeimininkas.
„Jei jis pasakė, bus padaryta, jei pažadėjo, bus ištesėta“, – pastebi Panevėžio socialdemokratų skyriaus pirmininkas Povilas Vadopolas.

Anot jo, iš rietenų rato ištrūkti nepajėgiantiems politikams šviesios atminties prezidentas yra orumo pavyzdys.
„Nors per pastaruosius du dešimtmečius ant A.M.Brazausko buvo išpilta dešimtys tonų purvo – ir dėl to, kad komunistams priklausė, ir dėl žmonos, bet jis niekada nesiaiškino, nesiskundė nei teismams, nei etikos komisijoms. Tai rodo jo dvasios tvirtumą ir asmenybės brandumą“, – mano P.Vadopolas.

Atšaukė parašą

Išskirtiniu politiku A.M.Brazauską įvardiją nuo 1987-ųjų jį pažinojęs Panevėžio meras Povilas Žagunis.
„Jis buvo visapusiškai nuostabus žmogus – taktiškas, išprusęs. Su A.M.Brazausku buvo galima kalbėtis bet kokiu klausimu. Kažin, ar dar kada nors turėsiu galimybę sutikti kitą tokį politiką“, – pripažino meras.
Rajono vadovą imponavo ne tik A.M.Brazausko akiratis bei vidinė ramybė, bet ir sugebėjimas pripažinti suklydus.

„Ir jam gyvenime buvo visko. Maišiagalos memorandumą jis pats pasirašė, pats ir atšaukė – mokėjo pripažinti savo klaidas“, – pastebi P.Žagunis.

Prezidentas A.M.Brazauskas ir tuometis premjeras Adolfas Šleževičius su Latvijos vadovais Maišiagaloje 1995-aisiais pasirašė Lietuvai nenaudingą memorandumą dėl Lietuvos ir Latvijos sienos Baltijos jūroje. Šiuo dokumentu buvo aptarta, kaip dvi kaimyninės valstybės pasidalins povandeninį šelfą Baltijoje ir galimais naftos ištekliais. Praėjus metams A.M.Brazauskas paskelbė dekretą, kuriuo netiesiogiai atšaukė savo parašą po šiuo memorandumu.

Medžioklė kaip šventė

Į Aukštaitijos sostinę iškilų politiką atvesdavo ne tik dalykiniai reikalai. Ne vienas Panevėžio politikas, verslininkas, įmonės vadovas su ilgamečiu šalies vadovu yra išbandęs rankos taiklumą medžioklėje Panevėžio rajono miškuose. Ne paslaptis, jose ne tik laimikiais džiaugtasi – neformalioje aplinkoje valdžios vyrai aptarinėdavo ir svarbiausius Panevėžio reikalus.

Panevėžio miškų urėdas Daugirdas Lukoševičius pamena, jog net būdamas šalies prezidentu A.M.Brazauskas su medžiotojais ir varovais bendravo kaip su sau lygiais.

„Tokio rango žmogus galėjo pareikalauti medžioklėje kažko ypatingo, bet nieko panašaus nė sykio nebuvo. Niekada nėra papriekaištavęs nei dėl sunkiai pravažiuojamo kelio, nei dėl varovų ar kad mažai žvėrių. Medžioklė buvo jo laisvalaikis, ir joje prezidentas atsipalaiduodavo. Čia jo nelydėdavo apsauga“, – pasakojo urėdas.

Anot D.Lukoševičiaus, prezidentas buvo savotiškai drausminančiu pavyzdžiu kitiems medžiotojams – mokėdavo įmokas už medžiojimą profesionalios medžioklės plotuose, nejautė būtinybės sumedžioti žvėrį, jam svarbiausia buvo paleisti taiklų šūvį. Prezidentui patikdavo sena medžiotojų tradicija pagerbti nušautą žvėrį.

„Man atrodydavo, kad A.M.Brazauskui medžioklė buvo tarsi šventė. Po jos kiekvienas pasipasakodavom, kas ką matė, kaip sekėsi“, – pamena urėdas.