Pastebite - mes nuo pat mažens rūpinamės, kad vaikai nevogtų. Vadinasi, mes nemanome, kad tai prigimtinė, natūrali savybė. Taigi mes tuo parodome, kad nevogti reikia žmones mokyti, auklėti. O tai reiškia - pripažįstame, kad impulsyviai žmonės vis dėlto vogti yra linkę. Dėl to žmonija ir turi dešimt Dievo įsakymų, ir visą teisėtvarkos sistemą, o taip pat policiją, kuri iš idėjos turi prilaikyti žmones nuo tokių impulsų.
Na, o jei šie impulsai yra pakankamai mažo - naminio ar vietinio - masto? Tuomet mes pasikliaujame tik moralinio pobūdžio priemonėmis. Tai yra, aptikę, kad bendrabučio kambariokė ar bendradarbė paėmė mūsų maistą, mes ją gėdijame. Sakome: kodėl gi tu nepaprašei?- būčiau ir taip tau davusi. Ji iš pradžių neigia, o vėliau pasako: pati - sako, nežinau, kas man užėjo. Galėjau gi paprašyti, ogi ne, kažkodėl “nukniaukiau”. Na, o kam? “O tiesiog kažkas užėjo”.
Žinoma, jei mes turime bado iškankintą ir vargšą žmogų, mes jį pilnai suprantame. Iš pradžių gal supykstame, o vėliau užjaučiame. Ne žvėrys gi mes, žinome, kas yra badas. Tačiau kartais vagiantis žmogus anaiptol nebadauja. Todėl mes turime atidėti į šoną socialistinę versiją ir pažiūrėti į tą tamsią sritį, kuri išreiškia save posakiu “man kažkas užėjo“. Kas gi ten taip užeina?
Kadangi “naminukai” patys apie tai nieko negali ir netgi nenori pasakyti, mes turime tik dvi priemones: priversti juos kažką tokio pajausti ir pastatyti save į jų vietą. Priversti kažką prisipažinti galima bet kokį žmogų, naudojant psichologinį terorą. Kai kuriuose vaikų kolektyvuose teroras naudojamas iki šiol: ”kol kas nors neprisipažins ir nepasiaiškins, visi lieka be vakarienės”. Arba “niekas neišeis iš šio kambario, kol vagys neprisipažins”. Vagys išaiškėja ir netgi pasiaiškina. Tačiau motyvų nepasako.
Statome save į jo vietą. Kada mes jaučiame nenugalimą impulsą ką nors pavogti?
Kuomet:
Vogdami jaučiame “šaltuką”, t.y. nuotykio ir kažko uždrausto jaudulį;
Kai mūsų gyvenime trūksta rizikos;
Kai mes jaučiame apvagiamam žmogui priešiškumą;
Kai mes jaučiamės neteisingai nuskriausti;
Kada jaučiamės blogi ir norime, kad mus pagautų ir nubaustų.
Matote, kokia turtinga jausmų ir norų gama verčia mus daryti negražius dalykus? Ar to pakanka, kad mes galėtumėm pasakyti “naminukui”: ”mes tave suprantame - ir mums taip kartais būna”?
Ne, mes to pasakyti negalime, kadangi mumyse prieš vagystę yra įstatyti barjerai, vadinami “morale”, kurie pasireiškia gėda ar kaltės jausmu, o jei gėdai sąlygų nėra – niekas mūsų nematė - tuomet kaip sąžinės graužatis.
Tačiau tokiam “naminukui”, kuris sąžinės priekaištų nejaučia, mes turime uždėti dar vieną barjerą - baimę. Jei jis neturi aukštų moralinių principų ir toliau vagia, mes turime jį išgąsdinti. Ir pasakyti: jei tu dar kartą ką nors pavogsi, aš pranešiu viršininkui. O jeigu jis viršininko nebijo, tada sakome: tavo mamai paskambinsime ir viską papasakosime. Dažniausiai toks pasakymas labai paveikia. Mamos visi bijo, netgi užkietėję nusikaltėliai.
Na, o jeigu jis ir mamos nebijo, tuomet mums belieka kreiptis į policiją ir psichiatrus. Psichiatrai paguldys tokį žmogų ekspertizei ir nustatys jam “kleptomaniją”. Kaip ten toliau bebūtų, o vogti paslapčia jam nebeišeis - bus paženklintas.
Bet kodėl gi mes čia taip toli nuvažiavome? Nenueis taip toli reikalas, nusiraminkite. Paims vieną, kitą kartą žmogus jūsų maistą, bus užkluptas ir sugėdytas ir...
Pasitenkins vienkartiniu nuotykiu ir rizika;
Išreikš iki tol užslėptą priešiškumą;
Atkeršys už jaučiamą skriaudą;
Gaus savo trokštamą bausmę;
Ir aprims.
Nes jeigu jis neaprims, atvažiuos baltas chalatas, o paskui ir jo mama. Ir siaubas, kas jam tada bus! Taip ir parašykite informacinėje lentoje kolektyve. Ką? Jūs neturite lentos? Metas įsitaisyti.
