Tačiau žmonės nebūtų žmonės, jei nesugalvotų, kaip pasislėpti nuo savo izoliacijos jausmo. Jie iš visos gyvosios gamtos taip pat paveldėjo tokį bendrumo jausmą, kuris irgi vadinasi „mes“. Šis jausmas kyla iš prieraišumo, ištikimybės ir bendravimo su panašiais į save.
Tik štai bėda – šis „mes“ jausmas nėra duotas automatiškai. Mums reikia jį iš pradžių prarasti, o po to vėl atgauti. Mes jį prarandame gulėdami vakarais savo pirmojoje lovytėje, kai suvokiame save atskirai nuo mamytės, tėvelio ir močiutės. Tuomet verkiame, nes bijome tamsos ir vaiduoklių. Kas nors Ateina ir mus užhipnotizuoja. Mes nusiraminame ir užmiegame. Vėliau prasideda visokie žaisliukai, šuniukai, klasiokai, kiemo kompanijos, geriausi draugai ir draugės... Kažkas, prie ko mes prisirišame, kam būname ištikimi ir su kuo bendraujame.
Tiesa, bendraujame kartais iš tikrųjų, o kartais - tik su įsivaizduojamais žmonėmis šnibždamės. Juk mąstyti nekalbėdami iš pradžių mes dar nemokame. Šis šnibždesys ilgainiui virsta mąstymu. Tie, su kuriais mes šnibždamės, o vėliau ir tie, su kuriais šnekamės tikrovėje ir mintyse, daug metų privalo mus gelbėti nuo mūsų pačių, t. y. nuo to paties izoliacijos siaubo, kuris atėjo mums dar vaikiškoje lovytėje. Kai suvokėme savąjį „aš“.
Tačiau viskas neužsibaigia vaikyste – mums dar reikia ir sutuoktinio, ir vaikų, ir draugų, ir kolektyvo, o kai kam – ir politinės partijos. Jie ir toliau saugos mus nuo izoliacijos siaubo. Ir taip iki mirties...
Tad palaukite: pagal šią teoriją išeina, kad santuokos, vaikų, šeimos natūraliai reikia kiekvienai moteriai. O kaip tuomet yra, kad nuolatinio partnerio neturinčios moterys visos kaip viena vakarais dreba iš siaubo, o paryčiui skuba skambinti draugėms, bėga į darbo kolektyvus ir rašo SMS žinutes į kairę ir į dešinę?
Kai kurios taip ir daro – dreba iš siaubo, skambina, siunčia ir bėga. Tačiau kai kurios ne. Šis paslaptingas moters ramus buvimas su savimi iš tiesų egzistuoja – tai jums gali patvirtinti kai kurios realios moterys ir netgi įvairių tautų mitai.
Graikų mitologijoje, tarp kitko, yra septynios pagrindinės deivės. Trys iš jų – Hera, Demetra ir Persefonė – yra ištekėjusios ir visos kenčia: pirmoji pavyduliauja, antroji gedi prarasto vaiko, trečioji kenčia nuo ją pagrobusio vyro, požemių karaliaus Hado. Tik viena ištekėjusi deivė Afroditė jaučiasi labai gerai, nes yra nuolat savo vyrui neištikima. O štai dar trys deivės – Atėnė, Artemidė ir Hestija – yra apskritai mergelės, bet gyvenimu nesiskundžia. Pirmoji mėgsta užsiimti politikos ir karų strategija, antroji – lakstyti po miškus ir medžioti, o trečioji – palaikyti namų židinį, medituoti ir skaityti.
Jūs pasakysite: mitai, mitai... Bet graikams, ir ne tik jiems, mitai užėmė psichologijos vietą. Taigi mokė žmones kažko svarbaus apie žmonių sielas. Patvirtinimas – analogiškos deivės yra kitose tautose (romėnų Minerva, Diana, Venera ir t. t., egiptiečių Izidė, lietuvių Žeimena ir pan.). Šių moterų gyvenimas rodė:
Santuoka ir vaikai – nevienintelis, negarantuotas ir nebūtinas moters laimės šaltinis.
Ką aš jums čia aiškinu? Gyvenimas juk ir taip daug kartų parodė, mielos skaitytojos, kad prisirišimas, ištikimybė ir bendravimas tik šeimos viduje neretai veda į skausmą, nesusipratimą ir nusivylimą. O laimė – tai apie ką kita. Tai, pasirodo, apie harmoniją su pačia savimi.
Įsivaizduokime, kad dievų įtaka palaipsniui keičiasi kiekvienai moteriai. Dėmesingai klausykite savęs!
Harmonija su pačia savimi reiškia, kad vienai moteriai šiandien vaikai yra neišvengiamas laimės atributas. Tokia dabar stipri jos motinystė, arba Demetra. Bet kitai moteriai šiandien stipresnė Hera – ir jai duok ne vaiką, o vyrą, koks jis bebūtų. Trečia šiandien tikisi, kad ją pagrobs ir laikys uždarytą koks nors požemių karalius. Ketvirtai apskritai dabar geriau netekėti – taip ją traukia meilės nuotykiai. O štai kitoms šiuo metu būtina vadovauti stambiems projektams, rungtyniauti su vyrais ar medituoti vienatvėje. Tai kaip gali būti, jog visos turi eiti pagal tą pačią programą „mokslai–santuoka–vaikai–pensija–anūkai“? Na, negali būti tokios vienos programos ir tokios vienodos laimės!
Ir štai kas įdomu – pasirodo, kad mūsų vaikiškas izoliacijos siaubas išnyksta ne tik tuomet, kai ateina mamytė. Mes sugrįžtame į „mes“ ne tik apsikabinę su sutuoktiniu. Tam tikrame amžiuje mes tiesiog apsikabiname su savo sielai vadovaujančia dievybe. Ir per ją – su visu pasauliu.
