Štai pietų pertrauka miesto centre. Kavines užpildo pietaujančių darbuotojų kompanijos. Prie vieno staliuko sėdi du pagyvenę vyriškiai su kostiumais. Jie labai panašūs: abu kiek pražilę, abu kiek senamadiški, kalbasi garsiai apie pinigus, politiką, bendradarbius. Jei suskamba jų mobilieji, tai retokai, ir kalbos tais telefonais - solidžios, lėtos. Žiūrėdami į šonus, vyriškiai atrodo nepatiklūs, įtaroki - “tarybinė karta”.
Netoliese - jaunesnių darbuotojų būrys. Kostiumai įvairesni, kai kas su džemperiais. Žvilgsniai linksmesni, kalba anekdotais, akyse - smalsumo ir seksualinio intereso kitai lyčiai derinys. Už lango eina trys paaugliai. Ką čia eina - jie straksi kaip žiogeliai. Vienas net neiškentęs pakeliui peršoka per gretimai gatvės einančią tvorą, pakyla kalniuku, perbėga ir peršoka per tvorą atgal į gatvę. Kalba- keiksmažodžių grandinė, tema- mokytojas.
Ar normalu, kad šios trys kompanijos nesusėda prie vieno stalo? Jiems ir nereikia pietauti kartu. Jie- savotiški konkurentai, apdairiai besilaikantys distancijos. O kaip kitaip? Vieni, pagyvenę – gyvenimo šeimininkai, tik kiek sveikata ir pajėgumai jų atsilieka. Kiti- jauni kovotojai už savo vietą gyvenime, neišvengiamai susiduriantys su tuo, kad šią vietą vis dar užima “seniai”.
Papietavę jie grįš į savo darbus. Pagyvenę- į savo ministeriją. Jaunesni- į savo kavinę, kūrybinę ar kompiuterinę firmą. Paaugliai- į mokyklas ar į “tusovkių” vietas. Juos ir toliau skirs distancija. Susidūrimų nebus.
Na, o kas, jei jiems tenka dirbti viename ministerijos skyriuje, sėdėti prie gretimų stalų mokesčių inspekcijoje, aptarnauti vieną automobilį servise, gaminti maistą prie vienos orkaitės kavinėje?
Tuomet jie priversti sukurti kolektyvą, kuriame jau nebeišeis laikytis vienam nuo kito distancijoje. O ką jiems daryti su savo jausmais ir tarpasmeninėmis įtampomis?
Nieko specialiai jiems daryti nereikia. Žmonės kolektyvais gyvena jau daug tūkstančių metų. Ir susijungusios į kolektyvą skirtingos kartos sukuria savo “chimeras”, padedančias dirbti kartu.
1. “Šeima” darbovietėje.
Ko gero, palankiausias variantas tiems, kurių tikrosios šeimos buvo geros. Čia vyresnieji darbuotojai užima “senelių”, vidutinio amžiaus - “tėvelių”, o jauniausieji- “vaikelių” vietas. Kokia nors geraširdiška medicinos sesuo poliklinikoje labai lengvai pasijunta “gerąja močiute” šalia kokios nors jaunos daktarės. Iš čia kyla ir vaišinimas pyragais, ir vadinimas mažybiniais vardais: ”vaikeli”, “Linute”, “Rimute”...
Vyriausias darbuotojas gali “tėviškai” daryti pastabą savo pavaldinei: su švelniu priekaištu mokydamas ją nedaryti klaidų. O taip pat uždėdamas ranką ant peties savo jaunesniajam kolegai, atsidūsti: “palauk, Petrai, padirbsi, kiek aš - suprasi”....
Na, o kaip jaučiasi tokiais atvejais “vaikai”? Priklausomai nuo to, kaip jie jautėsi savo realiose šeimose. Jei, tarkime, jauno darbuotojai santykiai su tėvu išliko konkurentiški- priešiški- pavydūs- kaip kitaip jis gali reaguoti į savo “tėvišką” viršininko elgesį? Priešiškumu, konkurencija, pavydu. O jei jis iš vis neturėjo tėvo? Arba tėvas buvo psichopatas mušeika? Tada jis gali net garbinti savo šefą - “jis man atstojo tėvą”. “Jis man - kaip tėvas, apie kurį visą gyvenimą svajojau”. Ištikimybė plius atsidavimas plius pasiaukojimas.
Jei jaunas pardavėjas visą gyvenimą pavydėjo savo sėkmingesniam jaunesniam broliui, kaip jis gali reaguoti į jauną ką tik į parduotuvę atvykusį vadybininką, pastebėjęs, kad šis vadybininkas labai jau patinka vedėjui? Taip, su panašiu pavydu, kaip reagavo į brolį. Kaip vadinasi šis reiškinys psichologine kalba? Jis vadinasi “perkėlimas”. Jūs savo šefui dabar ką nors jaučiate? Jūs jaučiate tai ne jam, o kažkam iš savo praeities...
2. “Haremas” darbovietėje.
Žinia, kalba eina jau į priešingų lyčių santykius. Seksualumas? Taip, tačiau skirtas jis ne seksui. Ne dėl sekso pagyvenęs kokios nors firmos vadovas nuolat atsigula į lovą su jaunomis praktikantėmis, sekretore ir su bet kuo, kieno sijonas trumpesnis ir liemuo dailesnis. Juk ne dėl sekso gaidys apvaisina ar bent imituoja apvaisinimą, užguldamas kiekvieną naujai atsiradusią vištą vištidėje. Taip sustiprinama hierarchija. Taip bosas įrodo sau ir visiems kitiems, kad jis - bosas.
Ar kiekvienas bosas taip daro? Ne, tik tas, kuriam kažkokia abejonė dėl savo padėties jau graužia krūtinę: ar tik nesusvyravau? Juk ir amžius, ir jaunieji konkurentai, ir lengvi nekompetencijos požymiai darbe kelia nerimą. Tuomet būtinai reikia, kad šalia atsirastų parfumerija kvepianti būtybė, susidedanti iš krūtinės, mažo liemens, labai ilgų kojų, aptemtų pėdkelnėmis... Tuomet ateina saldi kompensacijos valanda. Kaip jaučiasi pati būtybė? O ji jau seniai susitaikė su tuo, kad dėl užtikrintos ateities kartais nereikia būti ypač išrankiai.
3. “Aulas” darbovietėje.
Situacija, primenanti Kaukazo šeimą. Paplitusi Pietryčių Azijos įstaigose, Japonijoje ir kai kuriose Lietuvos ministerijose. Viskas paklūsta griežtai amžiaus hierarchijai. Jaunimas merdi ir jaučia neviltį. Kodėl? Aukščiausius postus užima labiausiai susiraukšlėję ir labiausiai pražilę. Kai kalba vyriausias, visi paklusniai tyli. Vyriausiojo niekad iš darbo nešalina, tik perkelia į kitą, irgi vadovaujantį postą. Jei vadovaujančio posto nebelieka, jį specialiai sukuria.
Jei nėra ministerijos ar komiteto, kur jį sukurti, specialiai sukuria naują ministeriją ar komitetą. Kaip? Reikia paskambinti, kam reikia. O kai “tas, kas reikia”, paklaus, kaip vadinsis įstaiga, reikia sujungti kelis tarptautinius žodžius iš žodyno ir pridėti “euro”. Tarkime, “eurokontrolės mokesčių vadybos integracijos komitetas”. Arba “Europos mokesčių kontrolės vadybos inspekcija“. Galima, jei patinka, “komitetas euromokesčių kontrolės plėtrai”. Svarbu, kad būtų abstraktu ir skambėtų.
4. “Europos Sąjunga” darbovietėje.
Gudrus dalykas.Visi lyg ir kartu dirba, bet nesimaišo. Netgi nelabai vienas kitą mato. Kiekviena amžiaus grupė – atskiras padalinys ar filialas. “Senukai” užima vietą netoli ministerijų ar iš vis užsienyje. “Vidurinis amžius” – vietinė administracija. Administracijos pastatas už kelių šimtų metrų nuo ofiso. Jaunieji dirba pagrindiniame ofise, o “tusintis“ eina į kokį nors klubą rūsyje. Susitikimai tarp kartų įvyksta retai ir pagal tokią sistemą - jaunimas kreipiasi tik į savo administratorių, o jis - tik į “senuką” telefonu, e- meilu ar per asmeninį vizitą į užsienį. Trintis tarp kartų minimali. Seksualiniam išnaudojimui sąlygų nėra.
Kaip geriau?
Idealų nėra. Kiekvienas kolektyvas jau savaime, jau dabar yra sukūręs savo sistemą. Ji yra gudri ir savotiškai naudinga. O kad gyventi visai be chimerų, to dar nebuvo. Svarbu, kad ji būtų patraukli ir šventiška.
