Ir kas? Ar buvo užkariautos Kalėdinėmis dovanomis visų mūsų artimųjų širdys? Pavyzdžiui, ar gavus dovanas sušvelnėjo mūsų begaliniai vienas kitam priekaištai? Ar pamilo vaikai savo tėvus ir atvirkščiai? Ar užsigeidė pagaliau savo vyrų lytiškai jiems šaltos žmonos? Ar pradėjo geisti savo nusibodusių žmonų atšalę vyrai? Kažkaip nesigirdi ryžtingų teigiamų atsakymų choro...
Ir širdys mūsų stovi kaip tvirtovės - nepaimtos. Kodėl? Nes žmonės dabar išsilavinę ir trojiečių klaidų nekartoja. Nepasitiki. Tad kam reikėjo taip išlaidauti? Kaip bebūtų keista, tie, kur atvirai, be dovanų, pasibara ir pasimuša, tie ir susitaiko karščiau. Ir net mylisi po to. O nupirkti meilę? Na jau ne...
Dovanos juk iš esmės ir yra Trojos arkliai, kurių pagalba mes bandome į svetimas širdis įlįsti, ir, kas svarbiausia, turėdami literatūrinį išsilavinimą mes tai jau daug metų žinome.
2. Kai kurie iš mūsų per šventes vis neranda kelio namo. Kaip koks Odisėjas savo gimtosios salos. Kaip nueina per darbinius naujametinius vakarėlius į svečius, kaip pradeda ten baliavoti, taip namo ir negrįžta. Nes pakliūna į įvairių burtininkų rankas. Ypač šiuo klausimu pavojingos sirenos - netekėjusios ar išsiskyrusios moterys, kurios, bendradarbiui išgėrus, prie stalo ima į ausį švelnius žodelius kalbėti: ir koks jis vyriškas, ir koks protingas, o jos tokios nelaimingos... Vargšės žmonos šių sirenų perdainuoti net ir nebando - balso stygos ne tos, ir patirties trūksta.
Pražūtingos moterys juk tuo ir pražūtingos, kad daug kartų treniravosi, ir savo gundytojų vaidmenį išmokusios atmintinai. O sąžininga ir naivi žmona aiškiai šioje srityje patirties neturi - čia jau išeina vyriškam protui neišsprendžiamas paradoksas. Jei moteris vyrą gerai gundo, tai ji, reiškia, kažkur to išmoko. Vadinasi, nelabai ji vienam vyrui ištikima. Taigi, žmona ne kokia. O jei ištikima, tai, vadinasi, patirties neturi ir gundyti nemoka. Vėl išeina netobula. Todėl gera žmona - nepatyrusi ir netobula žmona...
Ne, reikia žmonoms savo Odisėjams profilaktines paskaitas skaityti. Apie tai, kaip juos gundys sirenos. Kad jie išmoktų save prie laivo stiebo pririšti ir joms nepasiduotų. Išgertų šampano, užkastų, pašoktų ir - namo. O jei kokia nors bendradarbė, veikdama jį savo ultratrumpu sijonu ir specialiais kvepalais, imtų vyrą gundyti, jis turėtų prisiminti žmonos pamokymus: “žinok, ta tavo Irena jau trečią vyrą gundo, ir visada naudoja kvepalus “opium”, bei nešioja po trumpu sijonu tamsias pėdkelnes, kurias lyg netyčia pataiso vyrui matant, neva, siūlė nubėgo. O paskui dar prašosi namo pavėžėti”... Prisimins vyras tai - ir nepasiduos Irenos kerams.
Vyras, išėjęs be žmonos į vakarėlį, neišvengiamai patenka į klastingų sirenų kerus. Žmonos turi pasirūpinti jo apsauga iš anksto.
3. Trečia istorija - apie argonautus, kurie vis ieško lobio. Tai tokia kategorija žmonių, kurie iš švenčių nuolat kažko tikisi. Vis jiems maža. Štai išgeria žmonės, pakvailioja, pašoka...Bet ne. “Per mažai,”- sako. Ir... traukia kur nors kitur - į dar vieną alkoholio parduotuvę, į dar vieną “Akropolį”, ar kur nors prie Baltijos jūros žiemos naktį. Arba tiesiog pas kokį pažįstamą. Šiuo atveju žmonėms trūksta pasisotinimo jausmo. Jie nemoka pasakyti “stop”. Kodėl?
Todėl, kad alkoholikai? O kodėl jie alkoholikai? O todėl, kad jų troškulys bei alkis, kurį jie bando alkoholiu ir nuotykiais užpilti, ne fiziologinis. O emocinis. Trūksta jiems artumo, intymumo. Ir bando jie visa tai užpilti. Ir vėl paradoksas. Kuo daugiau tokie žmonės dūksta, šūkauja, visus linksmina ir vaišina - tuo toliau jie nuo savo alkio ir troškulio atsiduria. Kuo daugiau geria, tuo didesnė tuštuma viduj. O jūs manėte, kad jie - laimingos kompanijų sielos? Aha, kaipgi. Pažiūrėtumėte jūs į tas kompanijos sielas, kai jie lieka vieni... O vieni jie beveik ir nelieka. Jiems baisu be žmonių. Jie juk nuolat kažkokį spektaklį prieš kitus vaidina. Kuris vadinasi “pažiūrėkite, kaip man linksma”.
Jiems tiesiog iš esmės trūksta tikro emocinio ryšio, štai jie ir keliauja kur nors nuolat aukso vilnos ieškoti. O jų aukso vilna gal seniai kur nors netoliese sėdi, už skverno juos liečia ir liūdnai taip sako “Arūnai, nereikia daugiau, eikime namo”. Bet jie... na, nemoka jie taip paprastai. Užtat jie atstumia šią aukso vilną ir šaukia “Ei, chebra, per mažai alkoholio - varome į Palangą degtinės gerti!”, ir visi suriaumoja: “varom!”- ir įlipa į džipus… Ir išvyksta visa linksma kompanija kaip kokie argonautai. Nesuvokdami, kad niekur važiuoti nereikėjo. Reikėjo tik savo širdžiai truputį leisti atsiverti. ...
Kompanijų sielos ir šurmulio įkvepėjai - patys vienišiausi žmonės... Jie vis nuo savęs bėga, o sako: reikia nuotykių.
4. Na, mums beliko nukryžiuoto Dievo siužetas. Tai istorija jau gerai žinoma. Ne tik todėl, kad Kristus gimė. O apie tuos iš tikrųjų labai prieš save sąžiningus ir atsidavusius žmones, kuriems kažkodėl per šventes būtinai turi nepasisekti. Kažkaip jie vis sugeba ant kryžiaus atsidurti, ir tik Dievo Tėvo pagalba juos ir prikelia. Kalbame apie tuos, kurie per šventes girti atsiduria ligoninėse, pakliūna į avarijas, būna apiplėšti, primušti ir purve išvolioti, ir panašius atvejus, kuriuos jūs ir be manęs žinote. Aš tik štai ką noriu pasakyti. Šiaip artimų žmonių santykiuose šis nebylus prašymas ”nukryžiuok mane”- ne toks ir retas. Tai tie atvejai, kai mes:
Netyčia apipilame kaimyną padažu;
Sudaužome Kalėdinį žaisliuką;
Girti įvažiuojame į kitą automobilį;
Paliekame restorane savo piniginę ir paltą, už ką gauname pylos iš sutuoktinio.
Ir, kas svarbiausia, visiškai naiviai manome, kad tai tik toks kvailas nesusipratimas. Pamiršdami, kad mūsų Mokytojas ir Išganytojas tam ir nesislėpė nuo žiaurių suėmėjų ir kankintojų, kad viešai nueitų ant kryžiaus. Ir pademonstruotų visiems Dievo Tėvo galią. Kas mūsų atveju reiškia: “žiūrėk, koks aš nerangus, išsiblaškęs ir blogas esu - nubausk mane už tai”. Visi tie nesąmoningi bandymai užsitarnauti aplinkinių pyktį ir kerštą - iki policijos kvietimo ir girtų muštynių - tai vis tas pasąmoningas siekis patekti ant kryžiaus.
Kam to reikia?
Kad galų gale atsidurtum Dievo Tėvo rankose. Nes jis atsiranda paskutiniu momentu. Juk, kaip bebūtų keista, tokius žmones kažkodėl ilgai gelbėja laiminga lemtis. Tai juos iš sniego kas ištraukia ir į traumatologinį nuveža. Tai kažkas į namus parsiveda. Tai dar kas nors. O tuos, kurie ramiai ir tvarkingai elgėsi, kažkodėl likimas nelabai saugo. Ir nelabai apdovanoja. Gal todėl, kad jie patys save labai jau saugo, apdovanoja ir kontroliuoja.
Na štai. Visos istorijos papasakotos ir mums ateina metas ...
Šturmuoti eilinę tvirtovę?
Ieškoti kelio namo?
Plaukti į nežinomus kraštus?
Eiti ant kryžiaus?
Kur bekeliautumėte - gerų Naujųjų jums ir pakeleivingo vėjo!
