Nepriklausomybės paradoksai

Iki 1991 metų Sąjūdis iškėlė į paviršių tai , ko mes nenorėjome. Mes nenorėjome būti didelės, griūvančios ir ideologiškai nenusisekusios šalies dalis. Mes nebenorėjome dalyvauti internacionaliniame broliškų respublikų šokyje , kurių kiekviena figūra virto iki skausmo nusakomu ir absoliučiai tuščiu ritualu . Su raudonų vėliavų įteikimu ir tautinių merginų pabučiavimais .Su Leninais ir šūkiais apie komunizmą. Su centriniu planavimu, gimdančiu prekių deficitą. Ir štai paradoksas: aiškiai žinodami, ko mes nenorime ir pareiškę apie tai Nepriklausomybės akte, mes nelabai aiškiai įsivaizdavome, ko norime.

Nepriklausomybės? – Bet ši sąvoka labiau skamba kaip neigimas. O egzistuoti vien neigiant sunku bet kuriam paaugliui. Jis pasako : aš nenoriu, tėveliai, jūsų įkyrios globos. Tėveliai tuomet nebeduoda pinigų pietums. Paauglys pavaikšto- pavaikšto, išalksta , nusižengia principui ir ateina valgyti.

Vytautas Landsbergis principingai pareiškė , kad Lietuva yra nepriklausoma. Tarybų sąjunga paskelbė blokadą. Norite laisvės? Pirkite naftą ir dujas. Butuose temperatūra nukrito žemiau 15 laipsnių. Komunalinės paslaugos fantastiškai pabrango. Žmonės pavaikščiojo- pavaikščiojo nepriklausomi ir... išrinko vietoj Landsbergio Brazauską. Su jo patikrintu polinkiu- draugauti su visais .

Tad ko gi mes norėjome? Kad būtų ir pigios žaliavos, ir nepriklausomybė?

Prekių gausos? Tikėdamiesi, kad ją sukurs gerieji politikai? Tik ją kūrė ne politikai, o smulkūs verslininkai. Su dideliais krepšiais, kuriuose pilna „Snikersų“ ir kiniškos buitinės technikos. Nebijantys Gariūnų ir banditų. O kas gali numatyti, ką gabens smulkūs verslininkai ir kaip jiems seksis? Ir ar saugiai atgabens ? Mūsų investicinių čekių prekiautojai, metalo ir automobilių vežėjai – štai kas kūrė mūsų pirminį kapitalą. Kūrė aklai, negalėdami įžiūrėti, kas iš to išeis.

O gal mes norėjome trispalvės vėliavos virš Gedimino kalno, Vyčio raitelio, Gedimino stulpų ir gatvės užrašų tik lietuvių kalba? Ir kad Lietuvos istorijos vadovėliai būtų storesni ir pilnesni? Tik visa tai kuria istorikai, kurie pirma turi sužinoti, išsikasti iš archyvų mūsų istorijos niuansus. O ką jie išsikas ir ką paskelbs- kas iš anksto gali žinoti? Jei žinotumėme iš anksto, ką atrasti ., tarkime, kad „ Lietuva visuomet buvo didinga ir įtakinga..“- kas garantuos, kad tai nėra dar viena ideologiškai užglaistyta istorijos versija?

O gal mes norėjome turėti labai daug savosios biurokratijos? Savo nuo centro nepriklausančių ministrų, savosios užsienio politikos, savo policininkų ir savo karių ? Jei mes kurtumėme valstybę tarsi pasaulį iš naujo, kaip Viešpats, tuomet visa tai iš tiesų būtų įspūdinga. Bet dabar , ypač Europoje, jau nelabai gali būti kūrybingas- turi labai daug taikytis prie kitų. Yra šimtai visokių jau iki mūsų paruoštų deklaracijų ir visokių standartų, po kuriais tik pasirašyti reikia. Jau yra aplinkui tave šie principai, jau paruoštos matricos, jau pasiskirsčiusios įtakų sferos. Jau taikytis ir derintis reikia prie to, kas yra. Ir policininkui reikia duoti ne lietuviško, o europinio standarto guminę lazdą į rankas...

O gal mes savo kalbą norėjome išlaisvinti ? Kad mokyklose būtų daugiau lietuviškų klasių, o kalboje- lietuviškų žodžių ? Tačiau neužilgo paaiškėjo, kad kalbėtis reikia angliškai. Kuo daugiau, tuo geriau. Tiesiog anksčiau buvo naudinga- rusiškai, o dabar- angliškai. Ir visai gerai šalia lietuviškų žodžių „rinkmena“ ir „ programišius“ vis dėlto prisiminti „failas“ ir „chakeris“. Kad su kaimynais susišnekėtum.

Ir štai paaiškėjo, kad nepriklausomybės idėja ir išskirtinumo jausmas ėmė po truputį gūžtis ir trauktis. Ir jų vietą ėmė užimti kitokios idėjos- globalizacijos ir integracijos į Europos sąjungą.

Antras paauglystės paradoksas- stengdamasis išsiskirti iš kitų, priverstas ištirpti tarp kitų.

Pažiūrėkite: ar labai smarkiai skirsis po kelių metų Vilniaus siluetas nuo kokio nors Frankfurto? Ar labai jūs atskirsite, kokiame Mc Donaldo restorane valgote- Londono ar Kauno ? Ir kas čia aplinkui per automobiliai – vokiški ar japoniški ? Jei iš arti nematai, nelabai žinai, ar čia naujas džipas „Mitsubishi“ ar koks nors švediškas „Nissanas“. O muzikiniai centrai apskritai visi korėjietiški.

Identiškumas tirpsta. Tirpsta todėl, kad identiškumas turi dvi puses. Pirmoji :“nenoriu panėšėti į...“ Šioje vietoje budi lituanistai – nekalbėkime svetimomis kalbomis. O karingoji sargyba- politiniai nacionalistai. Jau neleis jie, kad į darbą priimtų kokį turką , o lietuvį iš darbo pašalintų! Tačiau jų pastangos darosi mažiau reikalingos , nes iškyla antra identiškumo pusė: „identiškumas kam“. Kuo pozityviu aš išsiskiriu ir kokiai grupei priklausau? Į ką aš noriu būti panašus?

Štai šioje vietoje Murzos šalininkams nesiseka. Istorinis momentas ne tas. Priklausyti nacionalistams nors ir nėra visai svetima kai kuriems europiečiams, tačiau nelabai šiais laikais ir madinga. O jei dar pradėti žydus skriausti, tai gali būti ir visai nemadinga. Europiečiams priklausyti madinga. O tuomet reikia sustiprinti savyje ne „aš nesu turkas “, o „aš esu europietis“- europietiško mentaliteto savybes. Ne žydų ir masonų sąmokslų metas ieškoti, o vyti lauk iš savo sielos visokius „izmus“ : antisemitizmą, rasizmą, antiglobalizmą. Ir skubiai instaliuoti savyje visokias demokratijas ir ekologijas. Na iš „izmų“ dar galima palikti pacifizmą, tačiau jis paskutiniu metu jau traukiasi. Ir užleidžia vietą „begalinimas teisingumams“ . Ką rodo Bosnija, Afganistanas ir Irakas . Šis klausimas painus, tačiau užsienio politikoje reikia suktis, kaip gali.

Trečias paauglystės paradoksas- noriu daugiau nei galiu.

Visi paaugliai svajoja apie seksą ir meilę. Tačiau mažiausiai du trečdaliai apie šiuos poreikius gali tik svajoti. Na, su seksu ir meile mes kažkaip susitvarkome. Tačiau su kitais norais patenkame į analogišką paauglystei padėtį. Mes norime prieštaringų, sunkiai suderinamų dalykų :

Kad visuomenėje būtų ir socialinės garantijos, ir laisva rinka;
Kad atlyginimai būtų europietiški, o darbo stilius tarybinis;
Kad galima būtų didžiuotis baltais atlyginimais , laisvai imti kreditus ir rūpintis pensija, o pajamos kad būtų laukinės, „juodos“;
Kad galėdamas sėdėti ministerijos kėdėje, tu tuo pačiu jaustum, kad gyveni ne veltui.

Mes norime nejausti europietiškos egzistencinės tuštumos.

Lietuviai persirgo socializmu , ypač sunkiąja jo forma- bolševizmu. Ir pradėjo mėgti kokybišką gyvenimą. Kokybišką vartojimo prasme.

Tačiau tai nereiškia kokybės gyvumo prasme. Lietuvos vidurinei klasei dar nėra imuniteto beprasmiškam vartojimui. Lietuviai dar neparašė knygų, kurias kažkada rašė Kafka. Jie tik dabar pergyvena visokius procesus ir statosi visokias pilis. O europiečiai persirgo ne tik socializmu, bet dar ir egzistencializmu. Ir , atrodo, baigia persirgti besaikiu vartojimu. Ir tik pas juos, o ne pas mus gali linksmai šaipytis iš manijos pirkti baltąją elektroniką koks nors Frederikas Beigbederis. Pas mus šią elektroniką vis dar dievina. Pagarbiai čiupinėja. Perkasi kaip bilietą į nemirtingumą. Ir ne pas juos, o pas mus koks nors vyras viešai išsitraukia mobilų telefoną su kamera ir išdidžiai nufotografuoja kokį nors lietuvišką vaizdą. Švytėdamas ne europietiška ironija, o tarybiniu“ pažiūrėkite, ką aš turiu !“

Lietuviai labai mėgsta humorą. Tačiau jie nelabai mėgsta ironijos. Vis dar už jos jiems vaidenasi orumo ir garbės įžeidimai. Paaugliškas:“ar tik jūs manęs nenorite pažeminti?“ Štai jums visų mūsų prezidentinių ir politinių nesusipratimų esmė. Su aštriu paauglišku įtarumu :kas už viso to stovi ?Kam naudinga, kad mane aptaškytų pravažiuojanti mašina? – žvelgia „giliau“ mūsų aukštieji pareigūnai. Nematydami, kad į tokius dalykus Europoje jau daug metų žvelgia nebent psichoanalitikai. Asmeniniam psichoanalitikui sako žmonės : “prieš mane ruošia sąmokslą“- o ne žurnalistui.

Paaugliai linkę į paranoją, nors dažniausiai iš jos išeina be pasekmių

Tačiau paauglystė ir žavi tuo, kad ji dar daug kuo nepersirgo. Ji žavi savo nuoširdumu ir aštriu teisybės pojūčiu. Savo principingumu ir humoru. Savo kolektyvistine dvasia. Mes žavūs savo dar nesugadinta gamta, laisva verslui erdve, įpročiu pragyventi iš minimumo. Ką kompensuoja maksimali meilė ir maksimalus bendravimas geriant arbatą mažose virtuvėse.

Prisiminkime šį nuostabų laiką- kada nors mes džiaugsimės , kad pergyvenome savo paauglystę. Paradoksalią, bet tokią nuoširdžią.