Nafta ima aplenkti Rusiją

Į ceremoniją kviesti Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, Jungtinių Valstijų prezidentas George’as W. Bushas bei Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas neatvyko. Pirmieji du galbūt dėl rūpesčių, susijusių su turtingiausių pasaulio valstybių klubo, vadinamojo G-8, susitikimu.

Sausa statistinė informacija atrodo taip: naftotiekio ilgis – 1767 km, 443 iš jų eina per Azerbaidžano, 248 km – per Gruzijos ir 1076 – Turkijos teritoriją. Naftotiekio laidumas – 50 mln. tonų naftos per metus. Jo tiesimas užtruko pusmečiu ilgiau nei planuota.

Projekto vertė siekė beveik 3 mlrd. dolerių. Pradėjęs veikti, naftotiekis per dieną išpumpuos 1 mln. barelių naftos (vienas barelis sudaro beveik 159 litrus). Projektui vadovavo Britanijos naftos gigantė „British Petroleum“, kurią rėmė JAV vyriausybė.

Didžiausios projekto akcininkės – minėtoji „British Petroleum“, valdanti 30,1 proc. akcijų, ir Azerbaidžano naftos kompanija „State Oil Company of Azerbaijan (SOCAR)“, turinti 25 proc. Tarp akcininkių taip pat yra ir „ConocoPhillips“, „Unocal“, „Statoil“ bei kitos žinomos energetikos bendrovės.

Palyginti gausus įvairių šalių oficialių pareigūnų būrys atidarymo ceremonijoje susirinko neatsitiktinai. Nepaisant daugkartinių Rusijos politikų ir „Gazpromo“ vadovų patikinimų, jog Rusija – patikima energetikos tiekėja į Europos rinką, po prieš pat naujuosius įvykusio Ukrainos-Rusijos dujų tiekimo konflikto, kurį pajuto ir Vakarų vartotojai, visiško europiečių pasitikėjimo rusams atgauti nepavyko. Diskusijos dėl alternatyvių energijos išteklių suaktyvėjo ir po incidentų Gruzijoje, kai sausio viduryje po dujotiekio ir elektros linijų sprogdinimų Gruzija iš Rusijos beveik savaitę negavo nei elektros, nei dujų.

Naftotiekio Baku-Tbilisis-Džeichanas partneriai neslepia galį tapti alternatyva iš Rusijos tiekiamai naftai. Birželį Vilniuje vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Bendra vizija bendrai kaimynystei“ Azerbaidžano premjeras Arturas Rasi-Zade pasiūlė Europai energijos žaliavos bei tam tikrą nepriklausomybę nuo energetinių Rusijos išteklių.

Premjero teigimu, Kaspijos jūros regionas turi unikalių gamtinių išteklių, ir tai taip pat skatina integracinius procesus. Dėl naftos strategijos sėkmingo realizavimo vykdomi globalūs projektai, kurie turi didelę reikšmę šio regiono valstybėms.

Šiame ir kituose forumuose A. Rasi-Zade reklamavo baigiamą tiesti naftotiekį ir siūlė Europai juo pasinaudoti. Jam antrino ir Turkijos bei Gruzijos prezidentai. Michailas Saakashvilis, akivaizdžiai atsakydamas į Rusijos prieštaravimą dėl JAV remiamo naftotiekio, yra pareiškęs, kad kai kurios jėgos bandė blokuoti šį projektą, tačiau joms nepavyko.

Rusija yra siūliusi statyti naftotiekį, kuris eitų per jos teritoriją. Rinkdama paskirstymo mokestį, Maskva galėtų užsidirbti. Be to, per jos teritoriją einantis naftotiekis leistų jai visiškai nepaleisti Kaukazo regiono, kuris dideliam Maskvos nepasitenkinimui vis labiau pasiduoda Amerikos įtakai.

Straipsnyje „Naftos egzaminas George’ui W. Bushui“ JAV dienraštis „The Washington Post“ yra rašęs, jog Baltųjų rūmų administracija nenori neramumų nė vienoje daug naftos turinčioje musulmoniškoje šalyje. Nors valdantysis Azerbaidžano režimas susilaukia nemažai priekaištų dėl demokratijos padėties šalyje, Amerikos valdžia tikisi, kad, taikydama meduolio ir bizūno principą, ji galų gale privers I. Alijevą atlikti tokias reformas, kurios leis vadinti jo šalį tikrai demokratine sąjungininke.

Kita vertus, JAV siūlomas glaudesnis bendradarbiavimas reiškia ne vien vizitus ir malonius vertinimus. Tai ir glaudūs kariniai ryšiai, greitesnio problemų sprendimo galimybė (pavyzdžiui, Azerbaidžanui su Armėnija – dėl Kalnų Karabacho), ir pagrindinių partnerių statusas. Padedant amerikiečiams, Baku jau sukurtas įtartinų laivų, galinčių gabenti masinio naikinimo ginklą ar branduolines technologijas, komandinis sekimo ir perėmimo punktas.

Neseniai Vašingtonas patvirtino ketinimą finansuoti dviejų šiuolaikinių radiolokacijos stočių statybą Azerbaidžane – vieną už 50 km nuo sienos su Rusija, kitą – už 20 km nuo Irano sienos. Su pastaruoju Azerbaidžanas turi daugiau nei 600 km sieną. Žinant, kiek rūpesčių Vakarams kelia branduolinė Irano programa, Azerbaidžanas tampa gana svarbiu regiono tarptautinės politikos žaidėju.

Štai taip ekonomika susipina su politika ir geopolitiniais interesais. Gal todėl, nepaisant gausėjančių naftos pinigų ir Sankt Peterburge šį savaitgalį vykstančio pasaulio galingųjų susitikimo, Rusijos prezidentui V. Putinui savo kalbose vis sunkiau sekasi paslėpti susierzinimą – daug kas vyksta ne taip, kaip pageidauja Rusija.

„Užsienio įvykių komentaras“ – darbo dienomis 17.55 val. (kart. 6.55 val.).